Apie muziejaus istoriją, jo reikšmę šiandien ir tai, kokį ryšį su Krėve jis padeda atrasti lankytojams, su muziejininke L. Raugevičiene kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
Vinco Krėvės-Mickevičiaus muziejaus 60-metis
Daug ar mažai muziejui – šešiasdešimt metų?
Krašto muziejui gal būtų mažai, tačiau memorialiniam – daug. Daug svarstau apie tokių muziejų ateitį, ar bus aktualu, ar domėsis, ar atvažiuos? Lietuvoje labai daug pasiūlos.
Vis dėlto, jaunam žmogui susipažinti su literatūros kūriniais vietoje, kuri primena juos sukūrusį autorių, yra svarbu…
Gėtė yra sakęs, kad, norėdamas pažinti kūrėją, turi atvykti į jo gimtąją vietą. Tik čia gali suprasti, iš kur jis kilęs ir kaip jį veikė aplinka.
Muziejus – ne visada yra pastatas. Vincas Krėvė išties gimė Subartonyse, tačiau ne šiame name, kuriame muziejus įsikūręs?
Nuo Krėvės gimimo 1882-aisiais praėjo daug metų. Subartonyse Krėvė gyveno iki 1904-ųjų. Per Antrąjį pasaulinį karą rašytojo gimtajame name buvo įrengta pieninė, vėliau namas apleistas – supuvo stogas, grindys, sutrešo apatiniai rąstai, išvogtos pjaustinėtos langinės.
Apie 1961-uosius į sodybą iš Marcinkonių atvežtas kitas namas. Jį norėta pastatyti vietoj senojo, bet buvo pakeisti tik senojo namo sutrešę rąstai, o stogas uždengtas skiedromis. Iki 1959 metų rašytojo gimtinėje nuolat gyveno jo sesuo Marija, iki 1966-ųjų – dukterėčia Veronika Kazlauskaitė-Kisielienė.
1971 metais muziejus buvo prijungtas prie Kaune veikiančio literatūros muziejaus, 1988-aisiais namas iš vidaus ir lauko suremontuotas, perdažytas.
V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus, Varėnos rajono tarybos sprendimu, įsteigtas 1999 metais. Namo išvaizda po 2020-ųjų renovacijos atkurta tokia, kokia buvo iki 4-ojo dešimtmečio.
Ką lankytojai labiausiai pastebi muziejuje?
Išdėstėte muziejaus atsiradimo istoriją, o kas labiausiai įstringa šio muziejaus lankytojams, kai jie atvyksta? Ką jie labiausiai pastebi?
Memorialinio muziejaus lankytojas yra visoks. Vaikams krosnis svarbi, ir mes kalbame apie Krėvės „Antanuko rytą“. Būtent šitame kūrinyje aprašyta to meto buitis. Aptariame senus daiktus, kaip anuomet žmonės gyveno. Vyresnieji mokiniai, vienuoliktokai ir dvyliktokai, dažnai pasakoja Krėvę įsivaizdavę rimtu profesoriumi, o muziejuje atranda jį kitokį – turėjusį humoro jausmą ir dariusį klaidas.
Mokslininkai, literatūrologai dar kitaip žvelgia į muziejaus eksponatus, – Krėvė buvo pirmasis Mokslų akademijos prezidentas.
Krėvę pažįstantiems tik iš jo kūrinių ar mokyklos programos įdomu, kaip atrodė rašytojo gyvenamoji aplinka, pasidomi ir kūriniais.
Atvykstantiems iš Klaipėdos būtinai pasakoju, kad Krėvė, anuomet Šalių sąjungos pirmininkas, buvo vienas iš Klaipėdos sukilimo organizatorių.
Ypač senuosius rašytojus, kurių nė nematėme gyvų, esame linkę sureikšminti, kuriame legendas, pamiršdami, kad jie buvo tiesiog žmonės….
Mokykloje vaikams dažnai akcentuojama, koks rimtas rašytojas buvo profesorius Krėvė, tačiau atvykę į muziejų dažnai ir literatūros mokytojai pakeičia nuomonę. Pasakoju jiems ne vien apie puikų literatą, bet ir apie jo būdą, kaip elgėsi su kaimo žmonėmis, ką teko išgyventi toli nuo Tėvynės karo metais ir sovietmečiu.
Okupuotoje Lietuvoje Krėvė tapo vadinamosios Liaudies vyriausybės ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru. Iš pradžių jis tikėjo, kad valdžia padės išsaugoti Lietuvos savarankiškumą, bet vėliau pamatė tikruosius okupantų ketinimus ir juos smerkė.
1943-iaisiais, kai Vilniaus universitetas buvo uždarytas, rašytojas turėjo slapstytis. Vėliau, supratęs, kad bus represuotas, pasitraukė iš Lietuvos, išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Jo likimas yra labai įdomus ir sudėtingas.
Galbūt dėl to šiais laikais taip nevienareikšmiai vertinamas?
Tuometė sovietų valdžia savo vyriausybei, matyt, ieškojo žmonių, kuriais lietuviai galėtų pasitikėti, ne vien komunistų. Krėvė, kaip ir daugelis rašytojų, buvo kairesnių pažiūrų, be to, idealistas. Ir jam tikrai buvo nelengva. Būdamas Lietuvos užsienio ministru, jis netgi sumanė nuvykti į Maskvą pas Molotovą, vieną svarbiausių Stalino valdžios žmonių, užsienio reikalų liaudies komisarą, pasikalbėti apie Lietuvos ateitį. Krėvei atrodė, kad Maskvoje niekas nežino, kas Lietuvoje vyksta. Toje kelionėje rašytojas viską suprato, grįžęs atsistatydino, o vėliau, 1944 metais, pasitraukė iš Lietuvos.
Reikia suprasti, kad Krėvė visada buvo savo šalies patriotas, Lietuva jam buvo brangi. Jis padarė didelę klaidą ir tai aiškiai suprato.
Ar muziejaus lankytojai gilinasi į šią temą?
Pati jiems pasakoju. Ir žmonės supranta, kad galima klysti. Tą suprato ir Balio Sruogos žmona Vanda Sruogienė, 1943-aisiais padėjusi į gestapo sąrašus įtrauktam Krėvei pasprukti iš miesto ir šitaip išgelbėjusi jį nuo Štuthofo koncentracijos stovyklos. Specialiai nusipirkau Vandos Sruogienės ir Dalios Sruogaitės atsiminimų knygą „Atminties archeologija“, perskaičiau, ką apie Krėvę rašo. Daugelis amžininkų Krėvės nėra pasmerkę, vadinasi, mėgino suprasti rašytoją ir jį pateisinti.
Dažnai vaikų klausiu, o ką jie darytų, jeigu atsidurtų tokioje situacijoje. Išties, mes nė vienas nežinome, kaip pasielgtume. Turbūt visko būtų. Gal šiandien mūsų apsisprendimai ir būtų tvirtesni, mes geriau matome situaciją, daugiau žinome. Krėvė irgi sprendė ne vienas, jis savo draugų, bičiulių inteligentų klausė, ar tapti jam užsienio reikalų ministru. Žmona prieštaravo, o draugai ragino – kas eis, jei ne tu? Juk turime žinoti, kas vyriausybėje vyksta.
Krėvės apsisprendimas buvo nelengvas, jis jautė spaudimą iš visų pusių, tai liudijo vėliau, jau būdamas Amerikoje.
Šiandien mūsų rašytojai taip nėra įtraukti į politinius procesus, o anuomet jie buvo itin aktyvūs. Krėvė – ypatingai. Tai jam ir pakenkė.
Muziejininkė – Vinco Krėvės-Mickevičiaus giminaitė
Jūs pati taip pat priklausote Krėvės giminės šakai. Kiek tai lemia jūsų pasakojimus?
Rašytojas turėjo keturias seseris. Viena iš jų, Monika, yra mano močiutė, tėvelio mama. Ji gyveno Alovėje, Krėvė dažnai pas ją lankydavosi. Vėliau Subartonyse apsigyveno jauniausia sesuo Veronika. Ji mums buvo tarsi močiutė, savosios juk neturėjome – mirė Sibire, net nežinome, kur jos kapas. 24 metais už Krėvę jaunesnė Veronika apie brolį paliko daugiausiai prisiminimų.
Išties, pasakoti muziejuje apie rašytoją, kai esi jo giminaitė, nėra lengva. Vis dėlto aš – muziejininkė, suprantu, kad privalau būti objektyvi.
Ar giminystės ryšys su legendiniu rašytoju kaip nors veikė jūsų gyvenimo pasirinkimus?
Matyt, dėl to čia ir dirbu. 33 metus Krėvės palikimą prižiūrėjo mano teta Veronika Kazlauskaitė-Kisielienė. Tėvelis mane dažnai į muziejų atsiveždavo, pamenu, labai norėdavau čia atvažiuoti. Po truputį ir pati pradėjau rinkti medžiagą, klausinėti, kaip kas buvo.
Mokykloje apie Krėvę kalbėdavo pakiliai, turbūt dėl to tapau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Teta Veronika sakydavo: „Na, štai, vienintelė anūkė pasuko brolio keliu…“
Dirbau mokytoja Alytuje, paskui Prienų rajone, kurį laiką Prienų ir Birštono savivaldybėse, buvau Birštono meno mokyklos direktorė, o kai muziejuje atsirado laisva vieta, atėjau dirbti čia. Gyvenu Prienų rajoje, kasdien į darbą važinėju 75 kilometrus.
Ar Subartonyse, kur Krėvė gimė, šiandien dar likę į liudijančių ženklų?
Išvykęs mokytis, Krėvė į Subartonis grįždavo vasaromis. Grįžęs rinkdavo dainas, užrašinėjo patarles, padavimus. Subartonių ąžuolyne dar likęs ąžuoliukas, prie kurio jis mėgdavo sėdėti. Ir visas jo kelias – nuo Merkinės iki Subartonių. Apsakymuose galime skaityti pasakojimą, kaip vienplaukis, vienmarškinis eina tuo keliu. Visa gamta jo apsakymuose – iš čia.
Koks Krėvės kūrinys pačiai arčiausia širdies?
„Daina apie Arą“. „Vai jūs, žmonės, pikti žmonės, kam pražudėt Arą?! Laisvas gimęs, laisvas augęs, niaurią laisvę tik jis ir mylėjo. Nors penėtute, nors ir gryno aukso būtų jūsų narvas – žmonių vergas nebus Aras: aukštai mintis jo skraido... Vai jūs, žmonės, pikti žmonės, kam jūs nukankinot Arą, visų arų Arą?!‘‘ – rašė Vincas Krėvė.
Rašytojas apie save sakė, kad yra tikras tada, kai rašo. Vladimiras Šilkarskis laiške Vytautui Mykolaičiui 1952 metais šitaip apibūdino rašytoją: ,,Mūsų partingumo apnuodytais laikais jis aukštai laikė laisvos asmenybės vėliavą, Krėvė klausė tiktai iš širdies plaukiančio balso“.
Kaip jums pavyksta sudominti Krėvės istorija šiuolaikinius vaikus? Apie ką jie nori kalbėtis?
Mokyklinėje lietuvių literatūros programoje yra du Krėvės kūriniai, kuriuos būtina perskaityti – „Skerdžius“ devintoje klasėje ir „Skirgaila“ dvyliktoje. Ypač apie Skirgailą įdomu kalbėtis – apie jo pasirinkimus, filosofinį vaidmenį.
Merkio gimnazijos Merkinės Vinco Krėvės skyrius kasmet rengia Krėvės savaitę. Šiais metais vedžiau vaikams pamokas, nagrinėjome Krėvės kūrinius „Silkė“ ir „Milžinkapis“. Vaikai įsipareigoję pagelbėti muziejui, kartu grėbiame lapus, pas mus jie švenčia gimnazijos pirmaklasių krikštynas, rengia pasirodymus, vaidinimus. Kasmet paminime Krėvės gimtadienį.
Šiais metais, pažymėdami muziejaus jubiliejų, pasodinote šermukšnį. Kodėl šermukšnis?
Aš taip sugalvojau, tikiu, kad šermukšniai muziejų saugo nuo pikto. Šermukšnius sodina ir literatūrinės Vinco Krėvės-Mickevičiaus premijos laureatai.
Praėjusiais metais nuspręsta literatūrinę premija teikti kas dvejus metus. Kodėl priimtas toks sprendimas?
Premiją 2022-aisiais įsteigė Alytaus regioninės plėtros taryba. Turime jau keletą premijos laureatų – rašytojus Bernardą Gailių, Donaldą Kajoką, Iloną Skujaitę, Ievą Dumbrytę. Esu nepaprastai dėkinga Varėnos rajono merui Algiui Kašėtai, kad jis pasistengė premiją išlaikyti ir perėmė ją Varėnos savivaldybės žinion. Penktąją Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinę premiją teiksime kitais metais, švęsdami rašytojo 145-ąsias gimimo metines.
Vincą Krėvę-Mickevičių primenantys rašytojai
Ar Lietuvos literatūriniame lauke kuris nors iš rašytojų jums šiandien primena Krėvę?
Praėjusiais metais literatūros premiją įteikėme rašytojai I. Dumbrytei už jos romaną „Negrįžtantys“. Atvykusi atsiimti premijos autorė kalbėjo, kokį poveikį jai, paauglei, padarė Krėvė. Sakyčiau, „Negrįžtantys“ yra artimi Krėvės stiliui. Rašytoja sakė, kad jos romanas yra bandymas pasikalbėti su tais, kurie gulėjo po antkapiais, bandymas išsiaiškinti, kur jie išėjo ir kodėl kai kuriems reikėjo išeiti daug anksčiau nei kitiems. Tai mitologinis, filosofinis romanas.
Turbūt, tik nuo skaitytojo priklauso, kaip jis rašytojo kūrinį perskaito ir kiek Krėvės kūriniuose pamato šiandienos…
Kas skaito, tas ir pamato. Su vaikais kalbėjome apie literatūros kanoną ir kodėl būtina skaityti kai kuriuos autorius. Lietuvių literatūros kanonas yra klasikai, kurių negali tiesiog patraukti, jie yra, buvo ir bus.
Kokią literatūrą mėgstate jūs?
Mėgstu skaityti istorinius romanus, žymių žmonių biografijas, kokią įtaką jie darė gyvendami vienu ar kitu laikotarpiu. Mėgstu B. Gailių, I. Skujaitę, patinka istorinės Krėvės dramos „Šarūnas“, „Skirgaila“.
Pati rašote?
Jeigu visi rašys, nebus kam skaityt. Aš labai mėgstu skaityti.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
