E. Finagėjevaitė koncertuoja ir vaidina spektakliuose, asistentauja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirba vienoje Vilniaus mokyklų ir užsiima vadyba, o pastarąjį pusmetį buvo pasinėrusi į dar tris naujas veiklas – pradėjo psichologijos studijas, dalyvavo TV projekte ir ruošė miuziklą „Mažasis Princas“, rašoma pranešime spaudai.
27-erių metų moteris dėl laiko stygiaus nesiskundžia ir teigia, kad viskas priklauso nuo valios, disciplinos ir prioritetų, tačiau tuo pačiu pripažįsta, kad metai nebuvo lengvi ir sau linki tuos prioritetus persidėlioti taip, kad psichologiškai neperdegtų.
Balandžio pabaigoje E. Finagėjevaitė pristatė pirmąjį Lietuvoje miuziklą „Mažasis Princas“, kurį kūrė su šeimos nariais – sužadėtiniu Jonu Sakalausku, jo vaikais Dobilu ir Vakare bei Jono broliu Rimu Sakalausku, o taip pat būriu kitų talentingų menininkų, tarp kurių – Sakalas Uždavinys, Marta Lipčienė ar Vytautas Lukočius.
Atvirame interviu apie darbus, santykius, buitį ir daugybę veiklų papasakojusi solistė atskleidė, kad jau planuojamas didžiulio populiarumo sulaukusio „Mažojo Princo“ miuziklo tęsinys, kuris vyks spalio 5 d. Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje.
Atviras interviu su Emilija Finagėjevaite – apie santykius, darbą su sužadėtiniu ir sėkmingo projekto tęsinį
– Emilija, dažnai interviu nedalinate, todėl pokalbį norėčiau pradėti su klausimu ko dažniausiai jūsų klausia?
– Dažniausiai žmonėms, o ypač žurnalistams, įdomiausia – kaip čia su tuo 16 metų amžiaus skirtumu tarp manęs ir Jono? Manau, visuomenėje – ne tik mūsų, bet ir globaliai – amžiaus skirtumo tema vis dar vertinama dviprasmiškai. Esu pati girdėjusi įvairiausių nuomonių, klausimų: kaip čia yra, kaip bus... Bet man atrodo, kad kai žmogus atsiranda tavo gyvenime, amžius tikrai nėra pirmas dalykas, apie kurį galvoji. Aišku, santykiams įsibėgėjus, apie tai susimąsčiau ir pati, bet tai man niekada nebuvo kliūtis. Džiaugiuosi, kad iš Jono galiu daug ko išmokti – jis turi daugiau gyvenimiškos patirties, kuri dažnai praverčia: galiu gauti patarimų, sulaukti palaikymo, pagalbos. Žinoma, tai turi ir kitą pusę – žmogus, su kuriuo kuriu santykius, jau buvo sukūręs šeimą ir atėjo su visu savo gyvenimo „kraičiu“.
– Minėjote, kad santykių pradžioje jaudinotės, kaip seksis bendrauti su Jono vaikais Dobilu ir Vakare. Tai kaip iš tiesų sekasi?
– Viskas gerai, bet aš ir neturiu su kuo lyginti. Kadangi nesu jų mama, tai pas mus ir tie santykiai kitokie. Manau, kad, kaip ir su savais vaikais, visko būna, kad vieną dieną pasipyksti ir moralizuoji, o kitą – susitaikai ir gyveni toliau. Kai prašau kambarį susitvarkyti ar lėkštę išsiplauti, tada, aišku, prieše patampu, bet iš esmės kuriame gražius ir draugiškus santykius.
– Esate įsisukusi į daugybę skirtingų veiklų. Kuo dabar gyvenate ir kaip viską spėjate?
– Visą gyvenimą sakydavau, kad rutininis, monotoniškas darbas yra tikrai ne man ir norėčiau, kad mano kiekviena diena būtų iššūkis. Tai prisikarksėjau ir gavau su kaupu, nes dabar tikrai laviruoju tarp daug skirtingų veiklų. Šiaip esu hiperaktyvi nuo vaikystės, net nežinau ar tai mano variklis, ar tai trukdis, galbūt turėdama daugiau susitelkimo galėčiau ir nuosekliau gyvenime dirbti. Bet niekada nesiskundžiu, kad neturėčiau laiko, nes visi turime tas pačias 24 valandas ir tai tik mūsų valios ir discplinos reikalas, kaip jas panaudojame. Laiko aš tikrai turiu, bet kartais tiesiog kiti prioritetai jį suvalgo.
O šiaip menininkų darbas ir gyvenimas vyksta tokiomis bangomis ir epizodais. Pastarąjį pusmetį su Jonu buvom susitelkę ties „Mažojo Princo“ miuziklu – dėjome visą laiką ir resursus į tai. Lygiagrečiai dalyvavome projekte „Muzikinė kaukė“, kuris taip pat buvo nemenkas iššūkis.
Šiemet taip pat pradėjau studijas, nes įsitraukusi į daugiau organizacinį darbą supratau, kad turiu įgauti papildomų žinių ir įgūdžių. Studijuoju organizacinę psichologiją, bet pirmieji metai yra praktinė psichologija, kuri pritaikoma ir moksluose, ir darbe, ir visur kitur. Padeda ir toje pačioje scenoje, kur reikia itin stipriai dirbti su savo psichologija, nes kiekvienas išėjimas, nesvarbu kur pasirodytum, reikalauja susitelkimo, gebėjimo valdyti stresą ir emocijas.
Manau, studijos bus naudingos visose mano veiklose. Bet apskritai, man labai patinka mokytis, todėl mano sąraše yra dar daugybę dalykų, kuriems, tikiu, ateityje surasiu laiko. Nebūtinai studijų forma, bet tiesiog esu smalsi, man viskas įdomu, ir noriu vis kažko išmokti ir sužinoti. Gal kartais per smalsi, nes dažnai mano veiklos prasideda, pusmetį man įdomu ir po to nebeįdomu, imuosi kažko kito. Bet, kai labai nori, tai viską suderini ir laviruoji.
Na, o dabar artėja vasara – galbūt daugiau koncertų, bet psichologiškai ramesnis laikas. Tik mokykloje vasarą, kai vaikai atostogauja, yra vienas intensyviausių laikų. Esu Vilniaus privačios gimnazijos plėtros vadovė, tai apie mokyklos augimą ir plėtrą reikia galvoti ne tik mokslo metų metu. Vasarą strateguojame, kaip kitus metus pradėti, kaip užbaigti, kaip padaryti juos dar geresnius visai mūsų bendruomenei.
– O kam galbūt skiriate mažiau laiko negu norėtumėte? Kas nukenčia?
– Daug kas kenčia, bet turbūt dainavimas yra vienas tų dalykų. Taip, aš koncertuoju, tačiau norėčiau turėti tokio daugiau ramaus laiko dirbti su savo vokalu. Solistai, kaip sportininkai, turi treniruotis kiekvieną dieną. Norisi pamažu, sąmoningai eiti link tų tikslų, bet čia tikrai jaučiuosi išsibarsčiusi. O kitas dalykas, tai turbūt mano namų buitis kenčia, norėtųsi jai skirti daugiau laiko. Na, bet kažkaip dabar pradėjau nebesijaudinti dėl to, paleisti ir suprasti, kad dabar yra, kaip yra. Jeigu daugiau namie praleisčiau laiko, tai ir namų buitis geriau atrodytų (juokiasi).
– Esame įpratę jus matyti akademinėje aplinkoje, tačiau šiemet, kartu su Jonu, visus nustebinote dalyvaudami „Muzikinėje kaukėje“. Kaip sekėsi?
– Niekada nebuvau dalyvavusi kažkokiame panašiame projekte ar iššūkyje, todėl tikrai turėjau labai save perlipti. Koncertai ir spektakliai, lyginant su tuo, kas vyko „Kaukėje“ – tai du skirtingi pasauliai. Nors atrodau energinga, drąsi ir nebijanti iššūkių, viduje esu jautri, viską giliai permąstau ir dažnai būnu pernelyg savikritiška. Dėl to šis projektas man tikrai buvo iššūkis, ir turėjau gerokai peržengti savo komforto ribas. Bandydavau įjungti režimą, kad „čia dabar yra kažkoks personažas, tai nebūtinai aš, tai ne apie mane“, kas tikrai kainavo daug pastangų. Vis dėlto, paskutinėse laidose – galbūt penkiose – lipdama į sceną jau pradėjau jausti malonumą, ir pagaliau tai pasidarė išties faina. Pradingo tas didelis jaudulys ir baimė, pradėjau jausti didelį džiaugsmą. Pop pasaulis ir pop projektai labai skiriasi nuo akademinės muzikos, klasikinio pasaulio, bet tai gali turėti naudos net ir mano, kaip solistės kelyje, ir apskritai klasikinėje scenoje. Tikrai daug savo vidinių demonų nugalėjau ir sau išsikeltų iššūkių.
– Tuo pat metu intensyviai ruošėtės ir miuziklo „Mažasis Princas“ premjerai. Ar tiesa, kad ir jame taip pat turėjote daug įvairių atsakomybių?
– „Naujoji opera“ dar labai jauna, todėl daug darbų, kuriuos teatre ar didesnėje organizacijoje paprastai daro atskiri žmonės, darėme patys. Aš prie miuziklo prisidėjau ir režisūriškai, ir užkulisiuose procesus reguliavau, ir į sceną ėjau, tai tikrai jaučiau labai didelę atsakomybę. Viena yra jaudintis dėl to, kaip pati atliksi savo vaidmenį, o visai kita yra jaudintis už visus tris šimtus žmonių – kad viskas pavyktų ir visi gerai jaustųsi. Džiaugiuosi, kad viskas pavyko, o „Mažojo princo“ komanda tiesiog pranoko mano lūkesčius. Gera kurti su žmonėmis, kurie neskaičiuoja savo laiko ir atiduoda viską, ką gali. Tai – didelė dovana!
Šiemet ir Velykos buvo tokios pirmą kartą mano gyvenime, kad tiesiog jų taip nepastebėčiau. Aplankėm šeimas ir jau antrąją Velykų dieną toliau repetavom visus surinkę. O premjeros diena (aut. past. – balandžio 27 d. vyko du miuziklo rodymai) prisimenu, kaip per miglą, nes labai jaudinausi. Atrodė, kad tik spektaklis prasidėjo, jau jis pasibaigė. Ir štai antras prasidėjo, ir jis pasibaigė. Po to grįžau namo ir nebežinau, kur save dėti. Dažnai po tokių didelių renginių būna psichologiškai didelės duobės. Sudedi visą laiką ir energiją į kažką, dirbi, dirbi, dirbi, tada įvyksta ir viskas. Logiškai supranti, kad čia tolumoje laukia ir vėl spektakliai, kiti darbai, bet, kai ties ilgą laiką kažkuo dideliu susitelki, tikrai būna psichologiškai sunku, kai viskas pasibaigia. Žinau, kad ir kitiems menininkams taip būna.
– Ar kartu dirbant prie tų pačių projektų namie pokalbiai taip pat vyksta apie darbą, ar turite su Jonu nusistatę kažkokias ribas šiuo atžvilgiu?
– Tie pokalbiai tęsiasi visur. Manau, kad tai emociškai mums nėra darbas, o tiesiog gyvenimo būdas. Tikrai kalbame ir namuose, ir visur kitur, nesvarbu ar tai darbo laikas, ar lovoje prieš miegą. Kažkuriuo metu, likus maždaug savaitei iki premjeros, pamenu, sakiau „Jonai, viskas, aš su tavim gyvenime daugiau nedirbsiu, nieko nedarysiu“ (juokiasi), o paskui praeina ir vėl supranti, kad kiti projektai laukia. Jonas turi nuostabių idėjų ir jo kūrybinė dalis yra kažkokia fenomenali, o ko jam reikia, tai stiprios komandos aplink jį, kuri padėtų įgyvendinti idėjas.
– Likus kelioms dienoms iki didžiosios premjeros taip pat surengėte specialią išankstinę premjerą, kurioje pakvietėte žmones iš iššūkius patiriančių šeimų. Kaip gimė tokia idėja?
– Vilniuje ar kituose didžiuosiuose miestuose kultūra yra tokia gan paprastai prieinama ir žmonės gali rinktis iš daugybės renginių. Todėl man tai yra jautri socialinė tema, nes ne visiems ta kultūra paprastai pasiekiama, kaip mums atrodo. Dėl to labai smagu, kad galėjome pakviesti vaikų iš socialiai jautrių grupių. Tai tapo tokia savotiška misija, kuri viską papildė. Atvyko virš tūkstančio vaikų iš visos Lietuvos ir gal kai kuriems iš tų vaikų, tai buvo pirmasis išėjimas į spektaklį ar miuziklą. Manau, kad tai svarbu, o „Mažojo Princo“ kontekste ši iniciatyva dar labiau įprasmino Egziuperi draugystės mintį.
– Pati miuzikle atlikote Lapės vaidmenį, kuri simbolizuoja išmintį, patirtį ir moko Mažąjį Princą apie ryšį ir santykius. Ar Lapė tik personažas, ar ir pati gyvename esate kažkiek Lapė?
– Turbūt pagalvojus apie lapę, pirmiausia, į galvą šauna budrumas ir apsukrumas. Todėl apskritai turbūt visos moterys yra šiek tiek lapės ir savo tikslus kartais pasiekia lapiškais metodais (juokiasi). Bet „Mažajame Prince“ Lapė yra kitokių spalvų, ji tokia tikros ir tyros draugystės simbolis, nes Princas iš esmės vienintelę ją, kaip draugę, ir turėjo. Jis rūpinosi Rože, bet tik sutikęs Lapę supranta, kas yra draugystė. Aš pati turiu drauges nuo pat vaikystes ir man atrodo, kad kai žmogus atsiranda tavo gyvenime, tai jis jau atsiranda. Santykiai nėra toks dalykas, kad vieną dieną man įdomu, o kitą renkuosi kitus. Gal santykiai nėra darbas, bet tai atsakomybės dalykas. Man labai rezonuoja „Mažojo Princo“ mintis: „Tu amžinai tampi atsakingas už tuos, kuriuos prisijaukini“. Mano gyvenime gal ne taip dažnai atsiranda nauji draugai, bet tikrai labai stengiuosi puoselėti esamas draugystes ir į jas investuoti ir laiko, ir meilės, visko, ką turiu. Man atrodo, kad tai labai svarbu ir gal kažkiek tuo esu panaši į Lapę.
– Kalbant apie santykius, miuziklą kūrėte ne tik su sužadėtiniu Jonu, bet ir jo vaikais Dobilu ir Vakare bei Jono broliu Rimu. Ką tai davė jums ir žiūrovams?
– Viena iš Jono misijų ir norų buvo apjungti šeimas, nes dažnai būna taip, kad einame į kokias nors veiklas, kad vaikams būtų smagu ir įdomu. Ir lygiai taip pat suaugusių veiklos vaikams nebūtinai būna įdomios. Todėl labai gražu ta bendrystė scenoje, kai užimtas ir suinteresuotas yra tiek vaikas, tiek jų tėvai. Džiugu, kad prisijungė Rimas, jie su Jonu yra kūrėjai, nuolat daro projektus kartu, turi bendrų tikslų. Beje, pas mus buvo ne tik mūsų šeimos žmonės, bet ir kitų: Mažąjį Princą vaidino Teodoras Lipčius, o jo mama Marta atliko Rožės vaidmenį. Orkestre grojo violončelininkai, kurių vaikai taip pat prisijungė. Toks šeimų darbas man yra labai prasmingas ir gražus, įdomu stebėti, kaip šeimose gimsta dar stipresnis ryšys ir bendri tikslai. Kaip ir prieš kelis šimtus metų būdavo, kad kompozitorių vaikai irgi būdavo muzikantai. Tėvai vaikus patys mokydavo ir kartu būdavo toje veikloje. Toks laikas iš tikrųjų yra kokybiškas laikas kartu ir jo nepalyginsi su, pavyzdžiui, filmo žiūrėjimu vakare, nes tai būna labiau šalia, bet ne kartu.
– „Mažasis Princas“ išlieka viena populiariausių visų laikų knygų ir vis atgimsta naujais formatais. Kaip galvojate, kokia šios istorijos sėkmės paslaptis?
– Atvirai kalbant, tai nežinau, bet man šį miuziklą statant aplankė labai įdomus jausmas. Ne kartą esu skaičiusi knygą – ir mama man skaitė vaikystėje, ir mokykloje skaičiau, ir vėliau… Dabar kokius ketverius-penkerius metus nebuvau jos atsivertusi, bet per vieną pirmųjų repeticijų, skaitant tekstus, man ašaros pradėjo bėgti. Manau, kad viena iš priežasčių, kodėl „Mažasis Princas“ išlieka tokiu populiariu ir kodėl ta knyga turi tokią mistinę galią – ji aktuali kiekvienam. Nes kiekvienas joje suranda tai, kas tuo metu rezonuoja su mintimis, išgyvenimais, amžiumi. Skaitydamas dešimties metų supranti tai vienaip, galbūt kaip kažkokią gražią pasaką apie Princą, vėliau supranti dar kitaip. Nežinau kitos tokios universalios knygos. Manau, kad šią istoriją reikėtų kiekvienam atsiversti kas keletą metų, nes visi joje galime surasti kažką tokio, kas tuo metu yra labai svarbu ir reikalinga.
– Miuziklo debiutas buvo labai sėkmingas: surengėte tiek prasmingą išankstinę premjerą, tiek du puikius pasirodymus. O kas toliau?
– Dabar truputį ilsimės ir norime susidėlioti mintis, bet jau nusprendėme tęsti šį projektą toliau. Spalio 5 dieną kviesime visus dar kartą patirti „Mažojo Princo“ stebuklą. Nors viskas praėjo puikiai, mes, kaip menininkai, viską vertiname labai kritiškai ir visada matome, kur dar galime pasistiebti. Todėl dabar turime vasarą, kad viskas būtų dar geriau, gražiau ir įdomiau.
– Emilija, ačiū labai už nuoširdų pokalbį. Linkime jums sėkmės tiek darbuose, tiek asmeniniame gyvenime. O ko pati sau norėtumėte palinkėti šią vasarą?
– Vasarą sau palinkėčiau nurimti, prisėsti ir suprasti, kas man gyvenime svarbiausia, ko noriu ir kur link judu. Nes tikrai pastaruoju metu atrodė, kad labai daug visko vyksta. Nors man tai labai patinka ir įdomu, bet taip žmonės greitai ir perdega. Kad taip neįvyktų – man reikėtų kažkokio veiksmų plano ir prioritetų. Na, o šalia to palinkėčiau kokios nors įdomios kelionės, nes labai mėgstu keliauti.
Emilijos Finagėjevaitės ir daugybės kitų talentingų Lietuvos menininkų kuriamo miuziklo „Mažasis Princas“ tęsinys vyks spalio 5 dieną Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje. Renginio bilietus platina portalas „Bilietai.lt.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
