Sielą knygoje apnuoginęs Edvinas: mane aplaidydavo plytgaliais

Devyniolikmetis Edvinas Krocas šiandien žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Atvirą ir nesuvaidintų išgyvenimų knygą apie savęs ieškojimą bei nelengvą likimo kelią parašęs jaunuolis išsiskiria brandžiu ir kandžiu požiūriu į gyvenimą. Kybartuose (Vilkaviškio r.) gimęs ir užaugęs Edvinas jau dabar turi tūkstančius sekėjų, prozos gerbėjų ir kritikų.

36

Abejingų nepaliksiantis jaunuoliui pasakojimas išskirtinai portalui tv3.lt, jis be užuolankų ir pagrąžinimų kalbėjo apie vienatvę ir laimę, troškimus ir mirtį.

– Papasakok apie save, kuo užsiimi, ką veiki gyvenime?

– Šiuo metu gyvenu Londone, vienas. Jei kažkas paklaustų ar sunku, ko gero, atsakyčiau, kad taip. Dažnai jaučiuosi vienišas. Galbūt jau šiandien pat galėčiau šokti į svetimą šiltą patalynę ir valgyti man pagamintą barščių sriubą. Nespėti į susitikimus su draugais, pažįstamais, kolegomis. Bet toks buvo mano verdiktas – aš pats pasirinkau vienatvę. Ir kol kas dar neskubu kažkam įsipareigoti.

Manau, kad man priimtinesnė yra lakoniška meilė, be gyvuliško instinkto kažką savintis, kažko pavydėti ir nepaliaujamai gyventi dramose. Lioviausi būti marionete, šis laikas duotas man ir išjungęs telefoną su neatrašytų laiškų lavina aš sėdžiu ant suolelio tamsoje rymodamas, linguodamas ir žiūrėdamas į dangų tyliai dainuoju.

Tyla, kurioje su savimi bendrauju, neprašo ataskaitų, ji neliepia nusikirpti kojų nagų ir persirengti apatinių tris kartus per dieną. Prie savęs svarbu turėti tik tuos žmones, kurie supranta tavo asmeninę erdvę ir nenori į ją brautis.

Gyvenu mažais ir dideliais nusivylimais, besistengdamas nieko iš niekieno nesitikėti. Kartais vakarais leidžiu sau ilgas valandas svajoti, na ir kas, kad šiais laikais šios matuojamas jau tik pinigais. Jei ne tie ryškūs kliedesiai prieš miegą, tebūčiau žmogus, kurio akyse juodi mėnuliai vandeniu rasoja. Užsiiminėju ilgesiu, vienišumu ir dar pareigomis kažkaip save išmaitinti.

Labai dažnai tyliu ir tik visai ne vietomis išsirėkiu visa gerkle. Dar beje, dalyvauju didžiausiame kaukių baliuje, kur kiekvienas save pardavinėja kaip prekę su idiotiškiausiomis etiketėmis ir nupieštomis šypsenomis ant apverkto snukio.

REKLAMA

Gyvenu troškuliu iš jo išeiti, pabėgti į ten, kur tas vienintelis man sukurtas atsitiktinumas manęs laukia to net nežinodamas. Bet galų gale mano veikla apsiriboja džiaugsmu. Aš visados laimingas, o visa kita tik akmenukai bate.

(36 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Knygos „Niekados neleisk man išeiti“ autorius Edvinas Krocas

– Su broliu (Egidijumi Krocu,- red. past.) esate dvyniai, dažnai sakoma, kad dvyniai nori būti kuo skirtingesni, kažką daryti kitokio, kad būtų kuo labiau individualūs. O kaip tau yra su broliu, esate labiau konkurentai ar draugai?

– Iki tam tikro laikotarpio mes siekėme vienas kitą sunaikinti. Mes labai ilgai buvome žiauriausi vienas kito konkurentai. Bet gyvenimas visada viską sudėlioja į savo vietas. Tik jis žino kur mums reikia būti. Supratom, kad be vienas kito mes neturim nieko.

Mes paslapčia kartais vienas kitam parašom po laišką, kad kartu vieną dieną užsiropšim ant didžiausio Kanados kalno ir stebėsim pasaulį iš viršaus žinodami, kad dabar jis pavaldus mums. Dabar mes žinome, kad tik kartu mes esam gyvi. Tai nėra telepatija. Tai tik tas dviejų stirnų pokalbis pamiškėje be jokių skiemenų. Net neabejoju, kad vieną dieną mūsų individualumai taps vienu ir tuo pačiu tikslu.

– Kaip nusprendei griebtis rašytojo plunksnos?

– Esu įsitikinęs, kad mano kūryba gimė visai ne kūryboje. Ji atsirado tose naktyse, kada bėgiodavau laukais ir mane apšviesdavo gelžbetonių lempos, kada gastroliuodavau dviratuku besižvalgydamas į dėdes triedžiančius šalia obelų ar ant jų, kada rudenį plūduriuodavau tvenkiniuose tarp maurų ir jie mane glamonėdavo kaip neskaidomos visumos dalį.

Tikrąją kūrybą atrandi nežinodamas, kad ją atradai. Ji neieškoma, nesurandama. Proza mano gyvenime atsirado tada, kai labai daug ką norėjau pasakyti, bet visada mikčiojau. Kai norėjau šaukti, bet niekas nebūtų išgirdęs.

– Skaitant tavo kūrybą, atrodo, kad yra nemažai tavo širdį jaudinančių dalykų. Iš tiesų, kur semiesi įkvėpimo?

– Kartą kažkaip natūraliai iš burnos išsprūdo žodžiai: „Duoti ir nieko neprašyti atgal.“ Žmonės tai garsiai įvardino kaip mano misiją. Turbūt tai tiesa. Tai mano būdas gydyti širdis. Net jei jos akmeninės – aš būsiu žiemą šaligatviuose barstoma druska sugadinanti brangius odinius batus ir nemeilę sau.

REKLAMA

Mane jaudina natūralumas. Bėgimas nuo laukinio tualeto smarvės ar murzinos vaiko kojos. Žiemą prišalęs liežuvis prie surūdijusio turėklo ar aštrus kūno kvapas. Lakoniška meilė neturinti lyties ar bučinys Kulių Pavėsyje su nepažįstamuoju. Skausmas gavus per mordą nuo mamos už begėdišką savęs tyrinėjimą prieš veidrodį vidury baltos dienos.

– Kaip manai, kokios tavo pačio savybės leido pasiekti tai, ką turi ir kur esi dabar?

– Noras niekam nepriklausyti ir suvokimas, kad man niekas niekada nepriklausys. Dabar aš žinau, kad neturiu ko prarasti, kad visi tave tituluojantys žodžiai tėra šukės įstatytos į kūną. Ir kuo daugiau leidi šlovei tave pasiglemžti, tuo niekšiškiau save naikini.

Dabar aš žinau, kad žmonės palieka ir jų visai nereikia vytis. Žinau, kad yra žmonių, kurie susituokę miega su kitais. Žinau, kad yra prostitučių, save vadinančių davatkomis. Kartą supratau, kad viskas turi savo priežastis ir savo teismo datą. Suvokimas, kad nereikia teisti kito žmogaus mane atvedė čia. čia – iš mažosios raidės.

– Atrodo, drąsiai reiški save eilėmis ir išvaizda, ar tai labiau priedanga? O galbūt lietuviai be reikalo vadinami konservatyviais žmonėmis?

– Pripažįstu, kad žmonės dabar, jau po pirmosios mano knygos yra linkę mane dažniau pavadinti drąsiu žmogumi. Tai man tuščias žodis. Kai darydamas kažką jauti besąlygišką aistrą, net nepajunti, kad iš tiesų elgtumeisi drąsiai. Internete radau tokį anonimišką atsiliepimą apie savo pirmąją knygą: „Negavusio paauglio pezalai.“ Gyvenu laimingą gyvenimą žinodamas, kad visokių yra. Juk neįdomu būtų girdėti tik liaupsinimus.

Lietuviai patys geriausi ir nuoširdžiausi žmonės bandantys vienas kitam perrėžti gerkles originaliausiais būdais. Tuo labai žaviuosi.

– Esi jaunas žmogus, bet jau spėjai sukaupti būrį sekėjų, išleisti knygą ir sulaukti rašytojų įvertinimų. Ar sunku buvo to pasiekti?

– Sunku. Nes kartais sunku būti savimi. O galbūt labiau tiktų žodžiai - sunku neprarasti savęs. Gyvenimu aš neinu tarsi į darbą, todėl negaliu sakyti, kad pasiekti tai, ką pasiekiau, buvo sunku. Gyvenimas niekada neduoda nieko už dyką, visada patikrina kiek daug savimi esi pasiryžęs atsiduoti.

REKLAMA

Aš netikiu jokiomis sėkmės formulėmis, aš tik stengiuosi kuo labiau tikėti savimi ir aistra. Gyvenime laimi tik rujojantys šunys nesigėdindami erekcijos. Jie geriausiai žino ko jie nori.

– Tavo knyga „Niekados neleisk man išeiti“ jau sulaukė įvairių vertinimų, ką norėjai ja pasakyti kitiems, kokią žinią skleisti?

– Mano kūryba sunkus dalykas. Jeigu būčiau skaitytojas, veikiausiai nekęsčiau to rašytojo. Keliant į socialines erdves mažus tekstus pernelyg nesijaudinu, niekada neatsiklausiau ir neklausiau savo šeimos nuomonės apie tai. Tačiau prieš Lietuvai viešai pristatydamas savo pirmąją knygą tris naktis verkiau. Tai mano paties istorija ir joje aš daug kalbu apie savo šeimą iš savo pozicijos. Tai nuogas pasakojimas apie kasdienius dalykus, kuriuos žmonės linkę slėpti, gėdytis jų.

Aš verkiau žinodamas, kad prarasiu visus artimus žmones. Kai kas sakė, kad aš parduodu šeimą. Bet aš buvau įsitikinęs, kad ta istorija turi išvysti dienos šviesą, ji pramerkia akis bejausmiams.

Aš tik prisiekiau amžinai mylėti, nepaisant visko. Mylės manę, ar nekęs, laikys išdaviku ar pajėgs suprasti kodėl tai padariau. Aš daviau priesaiką sau – mylėti besąlygiškai.

„Vienišo, jautraus vaikino apnuoginta siela. Tai kova su savimi, bandant išlaisvinti savo širdį iš kūno kalėjimo. Kūno, kuris jam primestas, bet ne parinktas. Tai jauno rašytojo istorija, nuo nemeilės sau iki sugebėjimo pamilti kitą, neprašant nieko atgal. Tai amžinas ieškojimas to vienintelio žmogaus, kuris niekados neleistų jam išeiti. Tai žinia mums visiems: teisuoliams ir abejingiems, visiems, kurie mano, jog moteris sukurta vyrui, o vyras –moteriai. Teisingi žodžiai – „...meilė neturi lyties...”. Tik daugelis bijo juos ištarti, nes bus nesuprasti, pasmerkti ar įskaudinti. Šia knyga autorius beldžiasi į mūsų širdis, kad išgirstume ir pamatytume, kokie esame visi skirtingi, bet tuo pačiu labai panašūs, visi trokštantys būti laisvi, mylintys ir mylimi.“ – Neringa Baltramonaitienė.

REKLAMA

– Gimei ir užaugai mažame miestelyje, kas lėmė, kad pakėlei sparnus iš ten? Tavo manymu, ar sunku žmogui iš mažo miestelio „prasimušti“?

– Užaugau tarp Bajorų kalno besiduodamas tarp vokiečių karių kapinių ir tarp Pliumbalio laukų įsirangiusiame pasienio Kybartų miestelyje. Kybartų bibliotekoje norėčiau numirti, nes iš ten namo gabenamose knygose aš atradau pasaulį. Dabar tose lentynose ilsisi ir paties mano knyga. Išvykau natūraliai nuo kažko bėgdamas.

Ten mane pertraukų metu aplaidydavo plytgaliais ir apšaukdavo „pediku“. Apie tų žmonių likimus, jų galimybes nelabai galiu ką nuspėti. Kiekvienas mažas miestelis kaip ir miestas savyje augina talentus, kurie savaime iš ten išskrenda, lyg paukščiai iš ankšto lizdo ir susuka savo klajokliškus lizdus ten, kur geidžia jų širdys.

– Ar planuoji grįžti į Lietuvą?

– Abejoju ar esu kažką gyvenime labiau mylėjęs už Lietuvą. Bet aš išdavikas, kurio dar niekas nenukryžiavo. Turbūt man dar duotas laiko matas pasitaisyti.

– Su kokiu šūkiu pats eini per gyvenimą?

– Kai mirsiu, mane sudegins ir pelenis iššvaistys į vandenynus ir vieną tą pačią akimirką mano kūno liekanos bus visame pasaulyje. Po mirties aš kalbėsiu savo tekstais. Noriu tuo tikėti.

– Tavo gyvenimas, regis, nenuspėjamas. Visgi, kur savo vietą įsivaizduoji? Galbūt mados industrijoje, kaip brolis?

– Kartais žmonės manęs klausia kuo norėčiau būti ateityje. Aš jiems atsakau - bibliotekininku. Toks mano pareiškimas dažnai juos nuvilia. Aš nesu karjeristas, prisipažįstu. Aš tik ieškau pasaulyje vietos, kurioje galėčiau užstrigti tyliai, su arbatos puodeliu, užrašų knygute, rašikliu ir tuzinu knygų aplink.

Tai viskas ko man reikia. Niekada nesusimąsčiau, pavyzdžiui, apie modelio karjerą. Grožio industrija man svetima ir net kiek skaudina. Ji bukina pasaulį. Žmonės pasišventę dėl naktinio veido kremo nuo raukšlių ir lašinius tirpdančių kapsulių.

O ar kodėl negaliu mylėti savęs apvalios? Žmonės seka reklamos šiknos kvapu iš paskos, net jei šis juos veda į pražūtį.

REKLAMA

Aš nenoriu būti tas, į kurį žiūrėtų kaip į gražų mėsos gabalą turgaus prekystalyje, svertų ant svarstyklių ir derėtųsi mano kaina. Aš noriu būti menas, kuriuo nereikia žavėtis, kurį reikia pajausti.

Dar norėčiau nusipirkti patefoną, išgelbėti pasaulį, išleisti daugybę knygų ir už tuos pinigus nupirkti visiems benamiams po didelį namą. Galiausiai išprotėti ir šypsotis amžinai be jokios paaiškinamos priežasties.

Vadovei Edvinas buvo lyg sūnus

Edvinas knygą paskyrė savo šokių vadovei Irenai Šunokienei. Jos Portalas tv3.lt ir paklausė, kokį Edviną ji pažino ir matė.

„Istorija buvo tokia, pirmiausia abu broliai grojo orkestre. Tada pas mane Egidijus ir pradėjo lankyti šokius.

Po kurio laiko, sulaukiau Edvino žinutės, kad jis irgi nori ateiti, bet brolis nesutinka su tuo. Taip prasidėjo mūsų susirašinėjimas. Kalbėjomės gana nemažai, atsirado žmogiškasis ryšys iki šiol jis nedingo.


Rašyti komentarą...
J
Joanne
2016-11-26 21:42:45
Pranešti apie netinkamą komentarą
Nu man tu daug šlykštesnis su tokiu žodynu.... Jei būtum normalus tikrai nekalbėtum tokiais šlykščiais žodžiais bei stumtum ant žmogaus, kuris tau NIEKO nepadarė ir tu jo nesi net matęs savo akyse. Apgailėtini jūs lietuviai esat su savo sovietinėm pažiūrom. Nors kartą gyvenime sugebėkit priimt kitus žmones tokius, kokie jie yra. O tau dabar lengviau pasidarė kai taip parašei? Man iš vis atrodo, kad tau nei šilta nei šalta. Jau geriau negaištum laiko ir užsiimtum naudingesne veikla, nei parodytum savo žemą lygį. O Edvinas yra nuostabus žmogus, kuris dar pasieks tiek, kiek tu nė pusės per savo nykų gyvenimą nepasiektum. Tikrai patariu geriau kažką nuveikti naudingo negu rašyti tokius komentarus. Geros dienos, tipini lietuvi :)
Atsakyti
-1

A
Akagami
2016-11-27 00:47:05
Pranešti apie netinkamą komentarą
Ir koks gi tu tautos balsas? Viščiukas, cypsintis be reikalo, be naudos, tik kad kažką parašyt. Ir koks tikslas? Ogi pasirodyti, ant kiek bukas esi. Užauk gal pagaliau ir pats kažką padaryk, o ne savo siaurą protą rodyk visiems.
Atsakyti
-2

SKAITYTI KOMENTARUS (3)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų