Premjeros proga surinkome įdomiausius faktus apie vilkolakius. Ką iš tiesų apie juos žinome? Ar vilkolakiai tikrai tėra legendos, egzistuojančios tik bibliotekose, kino ekranuose ir ... mūsų vaizduotėje? Kaip jais tampama ir kuo gintis, norint išlikti gyvam? Tiesa, o ar žinojote, jog yra ne viena liga, kuomet sergančius vadina vilkolakiais?
– Vilkolakiai buvo minimi dar graikų mitologijoje. Herodotas nurodė žmonių grupę, vadinamą Neuri, gyvenusią Skitijoje (kuri tęsėsi nuo Rytų Europos iki Azijos). Neuri atstovai sugebėdavo iš žmonių tapti vilkais ir vėliau vėl virsti žmonėmis.
– Romėnų poetas Virgilijus savo darbuose taip pat minėjo žmogų, vardu Moeris, kuris, naudodamas vaistažoles, mokėjo pavirsti vilku.
– Vilkolakius galima rasti beveik visų pasaulio šalių legendose.
– 18 amžiuje Prancūziją buvo apėmusi vilkolakių epidemija, dar žinoma „Žvėries metais“. Gevaudano žvėrimis vadinamų į vilkus panašių gyvių būrys išskerdė daugiau nei 100 žmonių. Egzistuoja šaltiniai, teigiantys, jog miestelį terorizavo pabaisa, kurios aukomis tapo net 230 piliečių. Pasakojama, jog kovoti su „epidemija“ buvo pasitelkta net Prancūzijos armija.
– Tapti vilkolakiu, pasak mitų, yra net keli būdai: a) gimti septintojo sūnaus septintuoju sūnumi; b) įkandus kitam vilkolakiui; c) sudaryti paktą su pačiu velniu; d) būti nužudytam per pilnatį; e) būti prakeiktam arba... pasimylėti su vilkolakiu!
– Vilkolakiai nėra nemirtingi, tačiau gyvena amžių amžius.
– Nepainiokite vilkolakių ir vampyrų. Vilkolakių negąsdina maldos ir švęstas vanduo, česnakai ar dienos šviesa.
– Teigiama, jog į žmogų atvirtę vilkolakiai puikiai pamena savo „žygdarbius“.
– Egzistuoja net vilkolakių liga, kitaip žinoma kaip likantropija. Ja sergantys žmonės turi itin didelį plaukuotumą, nepasotinamą žalios mėsos alkį, taip pat šiai ligai būdingi staigūs nuotaikos svyravimai, nemiga, smurtinis elgesys.
– Dar viena panaši medicininė būklė vadinama hipertrichoze. Istoriškai tai sena ir labai žmones gąsdinusi liga, dėl kurios plaukais apželdavo visas žmogaus kūnas. Kai kur ji buvo laikoma didžiuliu prakeiksmu.
– Senovėje pakakdavo vos vieno „liudininko“, kaltinančio žmogų buvimu vilkolakiu, kad nelaimėliui būtų be jokių skrupulų ar įrodymų pateikimo įvykdyta mirties bausmė.
– Folkloras byloja, jog vilkolakį galima nužudyti sidabrinėmis kulkomis. Tačiau iš tiesų geriausias priešnuodis šioms būtybėms – gyvsidabris. Dar viena priemonė yra druska, kurios senovėje žmonės pribarstydavo aplink namus, kad į juos nesugalvotų užsukti nelabieji. Ar šiuos gynybos būdus žinojo ir naujosios kriminalinės siaubo komedijos „Vilkolakiai tarp mūsų“ herojai? Pamatysime kino ekranuose.
Juostos siužeto ašimi čia tampa iš pirmo žvilgsnio ramus tylus miestelis. Atvykęs į jį dirbti naujokas, pagrindinis herojus (jį vaidina Samas Richardsonas), netiki nei gandais apie čia vykstančius sunkiai įtikimus įvykius, nei kalbomis apie siautėjančius vilkolakius. Tačiau tuomet bendruomenę sukrečia neraminantis įvykis: rastas vyro kūnas su akivaizdžiomis žvėries nagų žymėmis...
Kuo baigsis ši istorija ir ar iš tiesų vilkolakiai gyvena ne tik gūdžiuose miškuose, bet ir tarp mūsų? Siaubo komedija „Vilkolakiai tarp mūsų“ – jau Lietuvos kino teatruose.
