Renginį moderavo Vitalija Maksvytė, o atsiminimais, vaizdo archyvais bei poeto tekstais dalijosi jo gyvenimo draugė Violeta Žalytė, sūnus Jurgis Marčėnas, rašytojas Alvydas Šlepikas bei poetas Gintaras Bleizgys.
Renginio ašimi tapo Aido Marčėno žodžiai iš vieno vaizdo įrašo: „Kuo ilgiau gyveni, tuo šviesiau ir šviesiau“. Nors Aidas beveik visą gyvenimą praleido Vilniuje, jis gimė Kaune.
Violeta Žalytė prisiminė, kad kaskart atvažiavęs į Kauną Aidas būtinai eidavo pažiūrėti savo gimtojo namo, kuriame vaikystėje dviratuku pjaustydavo ratus po didelį butą Kęstučio gatvėje.
Sūnaus prisiminimai
Jurgiui Marčėnui Aidas buvo tėtis, suteikęs vaikams visišką laisvę būti savimi ir turėjęs išskirtinę privilegiją gyventi taip, kaip jautė esant reikalinga. Jurgio papasakotos istorijos atskleidė itin šiltą, jautrų ir nematerialų tėvo paveikslą:
„Man visų pirma jis buvo tėtis. Tai buvo žmogus, kuris man atvažiavus į Vilnių įduodavo 15–20 muzikinių skirtingų žanrų kompaktų, kuris mane vedžiodavo po Vilniaus senamiestį prie Švento Kazimiero bažnyčios. Pastatydavo mane taip, kad jos kupolas būtų man virš galvos ir atrodytų kaip karūna.“
COVID-19 pandemijos metu, kai teatras sustojo, Jurgis nutarė nufilmuoti ilgą pokalbį su tėvu – tokį, kokio gyvenime jie dar nebuvo turėję. Užsidarę mažoje salėje, jie kalbėjosi apie 4 valandas. Pokalbis buvo filmuojamas šešiomis apsaugos kameromis, o Jurgio brolis gyvai miksavo vaizdą ir sukūrė audioinstalaciją iš garsingų kosmoso radijo bangų.
Iš šio pokalbio gimė 3–4 dalių po valandą trunkantis filmas „Poetinės sekos“, kurį Jurgis saugo ir ketina oficialiai įregistruoti.
Vakaro metu rodytuose vaizdo įrašuose nuskambėjo paties Aido mintis: „Nedaug žmonių myliu, bet juos labai myliu... Nežinau, ar mokėjau gyventi, nežinau, ar moku gyventi“. Taip pat Aidas reflektavo poezijos prigimtį: eilėraštis yra pavaldus laikui ir išnyksta, o poezija visada yra virš laiko ir lieka net tada, kai autoriaus nebėra.
Slėpta sunki liga
Itin jautria vakaro akimirka tapo Aido gyvenimo draugės Violetos Žalytės atverta tiesa apie paskutinius poeto mėnesius. Aidas visą gyvenimą teigė, kad yra tik dvi esminės temos – meilė ir mirtis, o tarp jų telpa visas gyvenimas:
„Kaip jis pats yra sakęs, yra dvi temos – meilė ir mirtis. O tarp meilės ir mirties yra visas gyvenimas.“
Violeta atskleidė, kad Aidas sirgo labai sunkiai, tačiau ligą kruopščiai slėpė nuo visų, todėl jo išėjimas visuomenei ir bičiuliams buvo netikėtas.
Gyvenimo pabaigoje jis neberašė, tačiau atsidariusi jo kompiuterį Violeta rado vienintelį nepublikuotą tekstą, pavadintą „Prieš mirtį“. Violeta šį jautrų tekstą Kauno knygų mugėje perskaitė pirmą kartą:
„Jis tikrai sirgo labai, slėpė, niekas nežinojo, visiems čia buvo netikėta. Ir pabaigoj jis tikrai nerašė, nes kai aš atsidariau kompiuterį, ten nieko naujesnio neradau. Radau vieną failą, jis vadinasi „Prieš mirtį“.“
Violeta patvirtino, kad C. Miłoszo biografija tikrai buvo paskutinė knyga, gulėjusi prie Aido lovos:
„Tarp kitko, Miłoszo biografiją radau jau, kai Aido nebuvo – tai buvo paskutinė knyga, kuri gulėjo prie jo lovos.“
Aidas rašė ir apie savo „Atminties gatvę“, kurioje anksčiau kas pusantro žingsnio su kuo nors sveikindavosi, o vėliau nebesutikdavo nė vieno pažįstamo veido: „Galėčiau sakyti, čia pat anapus šito gyvenimo yra gatvė. Į šitą gatvę labai panaši...“
Renginio pabaigoje Violeta perskaitė vieną chrestomatiškiausių Aido eilėraščių:
„Pasaulis baigėsi, todėl reikia rašyti eilėraščius. Kasdieną tvirtai pasiryžus lyg dirbtum kokį prasmingą, tik tau vienam suprantamą darbą... Reikia rašyti eilėraščius net ir sekmadieniais, nes tai yra šventė... Nes galas, jei Dievas numirs anksčiau nei kalba ir kalba anksčiau nei pasaulis.“
„Silpnosios pusės tėvas“ ir Sigito Gedos iššūkis
Poetas Gintaras Bleizgys Aidą Marčėną pavadino savo „silpnosios pusės tėvu“. Aidas padėjo jam priimti savo pažeidžiamumą kūryboje.
G. Bleizgys prisiminė apie 2010 metus Panevėžio literatūrinėje žiemoje, kai skaitydamas eilėraščius apsiverkė. Aidas priėjo gatvėje einant valgyti ir suteikė tokį palaikymą, kokio Gintaras niekada gyvenime nebuvo patyręs.
Rašytojas Alvydas Šlepikas pabrėžė, kad Aidas buvo ne tik draugas, bet ir autoritetas bei skrupulingas poezijos meistras.
A. Šlepikas papasakojo komišką, bet poeto likimą nulėmusią istoriją apie Aido jaunystę. Kai jaunasis Aidas nunešė savo kūrybą parodyti Sigitui Gedai, šis nukirto: „Jokiu būdu rimuotai nerašyk, nes visiškai nemoki, nesugebi ir nesugebėsi“.
Aidas užsispyrė ir pareiškė: „Dabar rašysiu tik rimuotai!“
Taip jis tapo aukščiausio lygio rimo specialistu lietuvių literatūroje.
A. Šlepikas perskaitė Aido „Vienaelį“: „Tikiu ir sujuda kalnas. Ir jei nesujuda kalnas, netikiu, kad tikiu.“
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
