Buvusio garsaus šokėjo ir choreografo, breiko pradininko Lietuvoje Algirdo STRAVINSKO gyvenimo istorija kiek panaši į tą žinomos pasakėčios žiogo, kuris per vasarą šoko ir dainavo, o atėjus žiemai liko, kaip sakoma, ant ledo.
Gyvenimo nelepintas, visko patyręs pamestinukas buvo pasiekęs pripažinimo ir šlovės, o dabar skaičiuoja centus ir glaudžiasi apšiurusiame bendrabutyje sukdamas galvą, kaip pragyventi iš nedidelio atlyginimo, kurį gauna už choreografijos pamokas Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje.
Šlovės blizgesys afišose ir nuotraukose
Kodėl taip atsitiko? Algirdas kaltina ir aplinkybes, pakreipusias jo gyvenimą nuokalnėn, ir save patį, kad pritrūko kvapo. Klausantis įdomaus ir kiek nerišlaus pasakojimo, neapleido mintis, kad šis žmogus nuo pirmos savo gyvenimo minutės nepatyrė motinos meilės. Panašiomis aplinkybėmis pradėję kelionę į pasaulį prie jo prisitaiko vienetai. A.Stravinskas bandė tai padaryti, iš pradžių, regėjos, gana sėkmingai, kai įgimtas noras šokti kliustelėjo šlovės blizgesio, bet prisipažįsta, kad kelis kartus mėginęs pasitraukti iš gyvenimo.
Taip buvo ir pasitinkant XXI amžių. Naujųjų metų naktį, kai aplinkui visa žmonija džiūgavo ir šventė, penkiasdešimties nesulaukęs vyras mėgino kartis, bet neišlaikė diržas. Apie šį gyvenimo momentą Algirdas kalba ramiai, net su lengva ironija. Ir apskritai, anot jo, gyvenime jį ne kartą gelbėjo humoras, muzika ir tai, kad yra sutikęs nemažai gerų žmonių.
Šio pavargusio žmogaus, kurio pavardė kadaise traukte traukė pramogų ištroškusią publiką į populiarų Kauno restoraną “Žaliasis kalnas”, buvusios Sovietų Sąjungos sales, šviesioji gyvenimo pusė liko tik afišose ir nuotraukose, kurias jis išsaugojo.
A.Stravinsko choreografijos kolektyvas yra pasirodęs kartu su Ala Pugačiova, Laima Vaikule, Josifu Kobzonu ir kitomis įžymybėmis. O kiek mūsų lietuviškos estrados žvaigždžių jis yra mokęs scenos judesio, choreografas nesuskaičiuoja ant abiejų rankų pirštų. “Esu mokęs ir Povilą Vanagą gražios laikysenos ant ledo, kai jis dar tik pradėjo čiuožėjo karjerą ir treniruodavosi Kauno ledo arenoje”, - prisimena pašnekovas.
Atgimimas su ŠMC komanda
Kalbėjomės bendrabučio Gerosios Vilties gatvėje virtuvėje. Šį laikinąjį būstą jam, prieš šešerius metus pabėgusiam iš Kauno, kuriame per apgaulę prarado savo nedidelį butelį, suteikė sostinės savivaldybė. Mat vyras važinėdavo iš Kauno dirbti į Vilnių ir tai jam kainuodavo nemažus pinigus.
Kelios afišos, kuriose, kaip sakoma, Algirdas visame gražume, kabo ant seniai nemačiusio remonto viengungiško kambario sienų. Tarp jų - viena dar nesena, prieš kokius ketverius metus klestėjusio ŠMC TV (Šiuolaikinio meno centro) kolektyvo, kurį buvo subūręs Raimundas Malašauskas, tuomet dirbęs šios meno įstaigos kuratoriumi (dėl romantiškos sielos draugų pramintas elfu).
“Raimundas buvo žmogus, metęs man gelbėjimosi ratą sunkiu momentu ir prikėlęs naujam sceninio gyvenimo etapui. Patikėkite, Algirdas Stravinskas atgimė, - apie save kalbėjo vyras. - Įsivaizduokite, jis mane pamatė praeinantį pro ŠMC, pažino, sustabdė ir pasiūlė prisijungti prie jų komandos. Nustebau ir apsidžiaugiau. Žinoma, tada atrodžiau geriau negu dabar. Ėjau su skrybėle ir ilgu juodu apsiaustu - toks buvo mano įvaizdis. Apsiaustą, gaila, pavogė, o skrybėlė liko. Ją labai branginu, nes ji man ne tik primena pakilimą po tam tik-ros duobės, kurioje buvau, kai pasibaigė mano aukso amžius”.
Su ŠMC programa apkeliauta nemažai Europos šalių, apie juos rašė užsienio spauda ir laikraščiuose puikavosi “dainuojančio ir šokančio senjoro su skrybėle” nuotraukos. Dar viena įrėminta pripažinimo relikvija - prezidento Valdo Adamkaus po 2005 m. Respublikinės dainų šventės, kurioje A.Stravinskas buvo vyriausiuoju choreografu, pasirašytas padėkos raštas. Bet vieną dieną linksmasis ŠMC kolektyvas suiro, R.Malašauskas išvyko tobulintis į Prancūziją, o Algirdas liko čia, be scenos ir rampos šviesų. Tik retsykiais kas nors prisimena ir pakviečia pasirodyti kokiame nors vakarėlyje.
Skrybėlė - vizitinė kortelė
56 metų vyras, kurį televizijos žiūrovai matė viename iš Lietuvos talentų konkurso atrankos turų, save vadina mokytoju - elgeta. Komisijos nesužavėjo jo pasirinktas Maiklo Džeksono “klonas”, o ir pats tarp jaunimo pasijuto nejaukiai. “Tas konkursas ne man, nors parako dar turiu, bet tąsyk pritrūko kvapo... Maniau, kad čia bus kaip “Amerikos talentuose”, kuriuose pasirodo įvairaus amžiaus žmonės”, - guodėsi vyras.
O štai neseniai “New York” klube vykusiame vakarėlyje “Vieniši vilkai” Algirdas pasijuto tarp savų ir sulaukė čia susirinkusios publikos ovacijų. Publika buvo savotiška - tie, kuriems rūpėjo, ar lietuviško roko ir disko stiliaus dinozaurai dar gyvi ir sugeba juos grąžinti į jaunystės laikus. Pasirodė kadaise garsėjusių “Kertukų”, “The Road Band”, “Blues Makers” bei kiti mohikanai. Maiklo Džeksono ir Frenko Sinatros prototipas originalui ir nebandė prilygti, tačiau vakaro dvasiai puikiai tiko. Algirdą anksčiau daug kas vadindavo maestro. Šis žodis kaip balzamas širdžiai. Maestro jį vadino ir “Gravity” klube vykusiame vakarėlyje M.Džeksonui atminti. “Taip “daviau džiazo”, kad visas jaunimas pasitraukė į šalį ir man plojo”, - džiūgavo žmogus. “Manot aš jau senas? Iš išvaizdos man duoda daugiau, bet mano dūšia jauna. Štai aplanko mane Eglutė (dailininkė Eglė Rakauskaitė) ir ištempia kur nors. Tuomet apsirengiu savo koncertiniu kostiumu, užsivožiu skrybėlę ir pirmyn”.
O skrybėlė nėra paprasta ar prasta. Ji pagaminta iš plonai išdirbtos triušio odos. Maestro rinkosi ją vienoje sostinės ateljė, kai dar kišenėse nešvilpavo vėjai. “Bet kokios skrybėlės ant galvos nedėčiau. Turiu nežinia iš kokių Stravinskų paveldėtą skonį. Man reikėjo būtent su tokiais kraštais. Net skrybėlės dizainą pats papaišiau. Padarė puikiai, tikrai tokią, kokios norėjau. Ji dabar, ko gero, mano brangiausias turtas”, - glostydamas skrybėlę kalbėjo buvusi žvaigždė ir pademonstravo mums, kaip ji jam tinka.
Pamestinuko dalia
Likimas Algirdui lėmė pamestinuko dalią. Jį mama kadaise paliko vienuose Kauno gimdymo namuose. “Man ant kaklo tuomet buvo iškilęs kažkoks guzas. Tikriausiai jo ir išsigando mane pagimdžiusi moteriškė, pamanė: kam jai reikalingas invalidas vaikas. Gal greitai nusibaigs. O man padarė operaciją ir aš gyvas iki šiol, nors tuo visai nesidžiaugiu”, - parodė likusį randą ir užsidegęs jau kelintą cigaretę bei gurkštelėjęs alaus tiesiai iš butelio į nelinksmus prisiminimus leidosi vyras.
Internatą Purienų gatvėje Kaune vyras pavadino kalėjimu be grotų. Ten ir prasidėjo Algirdo gyvenimo mokykla. Toje miesto pakraštyje esančioje buveinėje tėvų neturintys vaikai buvo įvedę savus įstatymus, berniukai buvo tapę aplinkinių sodų siaubu, nes eidavo vogti obuolių bei kitų gėrybių. Pasimokęs aštuonerius metus, A.Stravinskas nuėjo į profesinę mokyklą. “Tame name, kuriame dabar Kauno kunigų seminarija, mus mokė tekintojo specialybės ir visokių kitų metalo apdirbimo gudrybių, o paskui tiesiu taikymu įdarbino “Pergalės” gamykloje. Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad nieko gero toje mokykloje neišmokau, nes man jau tada buvo ne tas galvoje. Labai norėjau šokti, buvau plastiškas, o kai kartą nuėjau į Sporto halėje vykstantį “Gintarinės poros” konkursą, kuriame aukščiausią klasę rodė pramoginių šokių poros, likau apstulbintas. Tuomet ir gimė svajonė šokti kaip jie, kaip šokio virtuozai Jūratė ir Česlovas Norvaišos, kurie pasirodė esantys ir jautrūs bei puikūs žmonės. Galite įsivaizduoti, jie mane priėmė į savo kolektyvą “Sūkurys”.
Vienišas vilkas
Vyras prisipažino, kad vienatvę ir našlaičio dalios nuoskaudas labiausiai pajuto tada, kai subankrutavo “Žalias kalnas”, kai jis iš nevilties ėmė gerti, neturėjo kur nakvoti, o statybininkai, dirbę rekonstruojamame pastate, iš geros širdies dar leido jam kiek laiko glaustis šaltose patalpose. “Man buvo blogai, bet panašių momentų gyvenime esu patyręs ne vieną. Gyvenau vienu metu ir Kauno zoologijos sode, nakvodavau voljere kartu su kupranugariais, su vienu bičiuliu, kuris ten dirbo, valgydavome išsivirę gabalą geros mėsos, kurią “pasiskolindavome” iš liūtų ir tigrų, nes, kaip žinote, šie karališkieji padarai dvėselienos neėda”.
Sriuba iš kirvio
Beje, norėčiau pagirti Algirdo kulinarinius sugebėjimus. Dar kai telefonu tarėmės dėl susitikimo, Algirdas sakė: “Tik atvažiuokite neprisikimšusi pilvo, nes iškepsiu savo firminių bulvinių blynų”. Ir iškepė... Blynai buvo skanūs. Tad gal derėjo Algirdui pasirinkti ne šokėjo, o virėjo kelią, nes dabar tai ypač populiari ir tikriausiai neblogai mokama profesija?
Algirdas nusijuokė: “Jeigu žmogus iš anksto žinotum, kas tau gyvenime nutiks, tai ir pagalvę, kad minkštai nugriūtum, pasikištum. Gailiuosi ir sau negaliu atleisti tik vieno - kad neišvažiavau dirbti į Maskvą su savo šokėjais, kai mane, lygiai taip pat kaip Borką (Borisą Moisejevą, - aut. past.) kvietė. Jis dabar turtuose maudosi, o aš - elgeta”. Pasirodo, kad A.Stravinskas ir B.Moisejevas su savo šokių grupėmis Kauno naktiniuose klubuose, apie kuriuos sklido garsas po visą Sovietų Sąjungą, vienu metu buvo konkurentai.
Neturėtų, ką pasakyti dukrai
Kiek padvejojęs vyras prisipažino, kad buvo vedęs ir kad turi dukrą. “Tos vedybos buvo nesusipratimas, jeigu norite, komedija. Patikėkite, kai buvau populiarus, man iš paskos lakstė nemažai gerbėjų. Turėjau pinigų, matyt, patikau ir dėl ko kito. Rimtoms draugystėms neturėjau nei laiko, nei noro. Žavėjausi laisvu gyvenimu ir buvau pats sau ponas, o čia atsitiko taip, kad prikibo tokia Zita ir “užsiroviau”. Po tos vienos nakties praėjo kiek laiko ir ji pareiškė, kad laukiasi. Privertė mane tuoktis. Vestuvės įvyko, pavardę iš manęs gavo, bet aš ją tą pačią dieną palikau. Alimentus dukrai ji iš manęs išpešė visus aštuoniolika metų, o kai norėdavau mergaitę aplankyti, neleido”. Gal norėtų dabar dukrą susitikti, pamatyti, ar ji tokia pat gabi šokiams kaip ir jis? “Nenorėčiau, nes nežinočiau, ką jai dabar pasakyti”, - liūdnokai ištarė Algirdas.
Nuo nesąmonių sulaikė šokiai
Dabartinį savo gyvenimą pašnekovas vadina egzistencija. Jo kasdienybė nepavydėtina. Ją dar labiau apkartina besikaupiančios neapmokėtos sąskaitos už šilumą, karštą vandenį, elektrą ir kt. “Aš visai nenoriu klimpti į skolas... Anais laikais buvo viskas kitaip. Nors ir kartais buvau neprivalgęs, bet buvo viltis kažko gyvenime pasiekti. Ir pasiekiau. Mano surengtuose šou lankydavosi, o paskui kartu vakarodavo “Žalgirio” krepšininkai, Kauno grietinėlė, visokios įžymybės ir, žinoma nusikalstamo pasaulio šulai. Būdavo, prisikemša karbonadų, prisilaka degtinėlės ir bando kabinti mano šokėjas. Nė vienos jiems neatidaviau, apgindavau. Nebent pačios sutikdavo...”, - tikino pašnekovas. Jis dar prisipažino, kad jo suburtoje vaikinų grupėje šokti mokėsi ir kai kurie vėliau išgarsėję Kauno nusikaltėliai. “Juk šokis - toks dalykas, kad uždega visus. Aš, nors ir iš vaikų namų, kaip žinote, nusikaltėliu netapau. Mane iš tiesų nuo visokių nesąmonių stabdė šokiai”, - sakė jis.
Apie dabartinį gyvenimą Lietuvoje vyras kalba kategoriškai. “Kas dabar Lietuvoje? Anarchija. Dugnas, skurdas, niekam nerūpi invalidai, pensininkai, našlaičiai, nors ir skelbiamos visokios įvaikinimo akcijos. Tiems, kurie paima vaikus iš globos įstaigų, reikėtų statyti paminklus, nes žmogui šeima labai reikalinga. O vaikų tvirkintojus ir prievartautojus, jeigu būtų mano valia, šaudyčiau. Smurtą internatuose patyriau savo kailiu. Baisu, kai nėra kam pasiguosti. Dėkoju likimui, kad netapau narkomanu, kaip tie, kurie čia slankioja aplink bendrabutį”, - priėjęs prie lango rodo į būrelį kieme susispietusių žmogystų. Tik alkoholiui sunkiau buvo atsispirti.
Kalėdinė dovanėlė
Algirdas dar mažas būdamas nelaukdavo Kalėdų. Jam šventė būdavo Naujieji metai, ypač tada, kai su savo šokių kolektyvu pasirodydavo naujamečiuose koncertuose ir vakarėliuose. Pagaudavo bendras šurmulys. Tik štai tą naktį, kai visi šventė virsmą iš XX į XXI amžių, jam buvo liūdna. O gal ir degtinėlės buvo kiek padauginta. Tuomet jis pabandė atsisveikinti su gyvenimu, bet nepavyko. “Dievas nenorėjo, kad išeitumėte Anapus?” - bandau aiškintis priežastis. Kad nėra to Dievo. Tikriausiai nėra... Katalikų tikėjimas man svetimas, o kai pabandžiau nueiti į stačiatikių cerkvę, širdies taip pat nesuvirpino nei altorius, nei žvakių liepsnelės. Tik nemanykite, kad esu surambėjęs. Nieko panašaus. Štai, pažiūrėkite, ant sienos kabo mano portretas su Mamyte... Toks mano turėtos pinčerių veislės kalytės vardas, kurį daviau, kai ši atsivedė šunyčių. Jeigu kas nors man per Kalėdas padovanotų tokį šunelį, labai džiaugčiausi, - susigraudino vyras. - Gal kaip nors sugebėčiau išmaitinti. Tik štai darbo trūksta. Norėdamas prisidurti prie kuklaus atlyginimo, galėčiau ir kiemsargiu, ir kokiu valytoju padirbėti, bet dabar niekur nieko nereikia. Galėčiau ir programėlę parodyti”.
Teksto autorė Giedrė MILKEVIČIŪTĖ. Respublika.lt nuotr.
