Autorinių lėlių kūrėja Jūra JASEVIČIENĖ penkiolika metų kuria lėles. Pradėjusi nuo skudurinukių, šiandien lipdo jas iš specialaus, savaime išdžiūstančio molio. Tačiau būtume trumparegiai, jei sakytume, kad jos dirbtuvėje gimsta tik lėlės. Jose kuriamas savas pasaulis, kuriame vietos yra ir džiaugsmui, ir skausmui, ir net dešimčiai meilės rūšių.
Lėlių kūrėja - neįprasta profesija. Kaip viskas prasidėjo?
Vaikystėje svajojau tapti dailininke - lipdžiau, piešiau. Tačiau taip susiklostė, kad įstojau mokytis ne menų, o į Vilniaus universitetą filologijos. Studijuojant man taip trūko kūrybos, kad po truputį pradėjau „krapštyti“ lėles. Tai buvo paprastos skudurinukės, kurtos sau. Iki šiol stebiuosi, kad iškart, nuo pat pirmųjų „pakrapštymų“, o ne po kokios dešimties metų įdirbio, atsirado žmonių, kurie skatino tuo užsiimti. Mano lėlėmis susidomėjo užsieniečiai, jas pirko. Viskas sukosi labai greitai, o aš dar daug metų netikėjau tuo, kas vyksta. Prireikė laiko, kad susivokčiau ir patikėčiau savo kūrybos objektu.
Ar slapčia nepadūsaujate, kad viskas būtų dar geriau susiklostę, jei būtumėte baigusi Dailės akademiją?
Buvo metas, kai trūko žinių, tačiau daug kas paaiškėjo bedirbant, pati išmokau susirasti reikalingos informacijos. Dabar kartais pagalvoju: ačiū Dievui, kad nebaigiau Dailės akademijos. Kodėl? Manęs „neriša“ akademiniai dalykai: kai tarsi neturi darbo pagrindų, juos susikuri pati. Man nereikia ten gaunamų anatomijos žinių, kurdama lėles vadovaujuosi „savo“ anatomija: pažiūrėję į mano lėles žmonės pirmiausia mato jų anatomiją. Taip, gal kitiems mano lėlių kūnai ir veidai atrodo keisti, o man tai yra gražu, ir tiek. Man svarbiausia, kad esu laisva, kurdama „savo“ estetiką lėlėje, sąmonėje ar pasąmonėje nėra kokių nors kodų, kaip „reikia“ kurti.
Jūsų lėlės panašios į Jus. Tokias kuriate tyčia?
Niekaip negaliu pabėgti nuo to panašumo. Kai kuri lėlę, ją tiesiog lipdai. Ir nulipdai. Ne „iš proto“, o taip, kaip nusileidžia iš viršaus. Prieš kiek laiko tyčia pamėginau sukurti dvi lėles, vadovaudamasi racionaliu protu, pagal tradicinę anatomiją. Rezultatas - „siaubiakas“. Tai ne mano darbai. Tad dabar vaikštau aplink tas lėles ir dūsauju, kaip jas perdaryti ir paversti „savomis“. Tikiu, kad lėlė - tai sielos dalis, „dūšia“. Man jos belytės būtybės - kaip angelai, nors teko girdėti atsiliepimų, kad mano kurtos lėlės yra neįtikėtinai moteriškos. Kartais manęs klausia - kodėl jos liūdnos? Man jos tokios linksmos, kad linksmesnės net negali būti. Aš nekuriu liūdnų lėlių. Kuriu jausmus, suvokimą, o tai, ko gero, nėra paviršutiniškai blizgantys ir dirbtinai besišypsantys dalykėliai. Dar mėgstu ironiją, „pasikandžiojimą“, bet manasis jumoro jausmas sunkiau suprantamas lietuviams: jis kiek britiškas.
Lėlės - dalykas, skirtas ne tik vaikams?
Lietuvoje iki šiol dauguma žmonių mano, kad lėlės - tai vaikų žaislas ar rožinis porceliano gabalas, simbolizuojantis vaikystę. Autorinė lėlė - ne šiaip lėlė, ji - interjero dalis, mažas meno kūrinys. Užsienyje lėlių kūrimas - pripažinta meno rūšis, ten daug kolekcininkų, o musų krašte jų dar tik atsiranda. Lietuvoje yra lėlininkų, jie dirba, tačiau daugelio jų darbai dažniausiai keliauja į užsienį.
Papasakokite apie projektą, kai kurtos lėlės buvo skirtos vaikams gelbėti.
Lietuvoje vis dar vyksta Tarptautinio meno ir kultūros fondo organizuojamas tarptautinis labdaros projektas „Meilė“, kurio sumanymas - lėlės gali padėti. Lėlininkai iš Lietuvos ir užsienio kartu su garsenybėmis kūrė lėles, kurias pardavus aukcione pinigai buvo skirti vaikams, sergantiems vėžiu. Lėlę kūriau kartu su Leonidu Donskiu, kuris specialiai užrašė minčių apie meilę, kūrybą, gyvenimą. Tuos pergamentus įpyniau į lėlės plaukus. Taip kas rytą gali traukti savotišką burtą, perskaityti mintį dienai - ir pragyventi tą dieną kur kas lengviau, tarsi su užkoduota pozityvia idėja.
Ar nebijote, kad labdaros projektai tampa savotiška mada?
Kai apsilankai onkologinėje ligoninėje ir matai sergančių vaikų tėvus, jų pajuodusias akis, supranti, kad vienas baisiausių dalykų - kai negali padėti savo sergančiam vaikui. Kai sužinai, kad vienam chemoterapijos seansui reikia 12 ampulių, kurių viena kainuoja 5000 litų, o seansų prireiks tikrai ne vieno, esi priverstas susimąstyti. Tada 5000 litų suma, už kurią aukcione buvo parduota mano ir Leonido Donskio lėlė, aplinkiniams nebeatrodo tokia - „vaje, kiek daug!“, - nes tai yra tik viena ampulė. Bent jau viena ampulė!
Po tokio projekto pradedi kitaip viską suvokti. Jei Dievas tau siunčia galimybę padėti kitiems, tai padėk, ir daryk tai dabar.
Kaip atrodo įprastinė lėlių kūrėjos diena?
Dienų būna skirtingų, tačiau paprastai ateinu į dirbtuves ir pirmiausia... šeriu katiną, kuris kažkada atėjo iš gatvės. Paskui kuriu krosnį, geriu kavą, skaitau elektroninius laiškus. Tai užtrunka kokias dvi valandas, bet šis procesas - kaip ritualas, savotiškas „erdvės apšildymas“, tik jį atlikusi sėdu kurti lėlių. Lėlės kūrimas prasideda nuo jos veido. Nors galėčiau pripaišyti šimtus eskizų, rezultatas vis tiek bus kitoks - kai nulipdai, tada ir pamatai, kas išėjo. Būna dienų, kai lėlė „nesigauna“ - tai vadinu „negimsta“. Niekada jų neperdarinėju. Atidedu į šoną ir laukiu, kol po kiek laiko suprantu, kas ne taip, ką reikia taisyti. Kartais tie „prašviesėjimai“ ateina tiesiog gatvėje, tada į dirbtuvę lekiu strimgalviais, kad kuo greičiau išmėginčiau.
Kuri Jūsų lėlė Jums patiko labiausiai?
Paprasta skudurinukė „Rastitelnaja žizn“ („Augalinis gyvenimas“). Nežinia kodėl pavadinau ją rusiškai. Dažniausiai sukūrusi lėlę pasidžiaugi kiek laiko ir ją kas nors „iškaulija“, o su ta nenorėjau skirtis ketverius metus, kol galiausiai viena kolekcininkė iš Rusijos, renkanti mano lėles, ją išprašė. Atidaviau, nes žinojau, kad jai ten bus tikrai gerai.
Kokios lėlės Jūsų dirbtuvėje gimsta dabar?
Šiuo metu ruošiuosi parodai Londone „Meilė pagal Jūrą“. Parodoje bus dešimt skirtingas meilės rūšis atspindinčių lėlių. Kiekviena iš jų turės savo vardą („Neskubanti meilė“, „Atsargi meilė“, „Išburta meilė“, „Lemtinga meilė“ ir t.t.) ir trumpą aprašymą, paaiškinantį kiekvienos meilės „formulę“. Tas „formules“ atradau pati, remdamasi savo išgyvenimais. Tai tarsi žaidimas, kai tampi kūrėju, kuriančiu savo pasaulį. Kartais susimąstau - kokia laimė leisti sau tokią laisvę!
Skaistė ŠIMONYTĖ
