Po prancūzų kompozitoriaus Ch. Gounod operos „Faustas“ premjeros Vilniuje interviu su operos dainininku Tomu Pavilioniu, sukūrusiu pagrindinį Daktaro Fausto vaidmenį:

Kaip jaučiatės po įvykusios Ch.Gounod operos „Faustas“ premjeros?

Jaučiuosi gerai. Dirbome labai sunkiai, padarėme didelį ir gražų darbą. Kaip ir prieš visas premjeras mane kamavo nerimas, atrodė, kad pritrūko laiko. O kadangi Teatro arenoje neturėjome galimybės daug repetuoti, tai teko nemažai repetuoti kelioms dienoms likus iki premjeros, todėl buvo itin neramu, ar bus balsas, ar būsiu geros fizinės formos. Daktaro Fausto vaidmuo - sudėtingas, su juo aš bręstu kaip operos solistas, man tai patinka. Daktaras Faustas – prieštaringa asmenybė, kuri kuo daugiau sužino, tuo labiau supranta, kad nieko nežino. Visa opera - tai Daktaro Fausto haliucinacija, jo vidinių aistrų, kurios visą gyvenimą buvo užslėgtos knygomis, išlaisvinimas. Nelengva įkūnyti tokį personažą. Šis vaidmuo verčia mane tobulėti. Ypač sunku vaidinti genijų, turintį daug gyvenimiškos ir visokios kitokios patirties, kai iš tikrųjų jos dar nėra tiek daug. Tuomet žvelgi aplinkui : į tėvus, gimines, artimuosius, pažįstamus, ieškai juose "Fausto" bruožų ir tikrai atrandi. Šis vaidmuo mane privertė tobulėti ne tik kaip operos solistą, bet ir kaip aktorių. Darbas su režisieriumi Artūru Areima, leido į operą pažvelgti per kitą prizmę nei mes, vokalistai, esame įpratę, kitaip ieškoti ir atrasti savo personažą, net kitaip suprasti visą operos libretą. Už tai jam dėkoju. Didžiausias sunkumas buvo prancūzų kalba, nes ligi tol nebuvau prancūziškai dainavęs nei vienos arijos, sąmoningai vengiau šios kalbos, man ji atrodė itin sunki. Dabar džiaugiuosi šia pažintimi, tačiau dar daug reikės tobulintis.

REKLAMA

Dauguma Jus labiau atpažįsta kaip populiariosios grupės „El Fuego“ narį, o iš tikrųjų dirbate labai daug operos srityje. Ar neapmaudu? Papasakokite apie savo operos solisto karjerą? Kaip ji prasidėjo ir kaip vystosi šiuo metu?

Nejaučiu dėl to apmaudo. „El fuego“ yra populiariąją muziką atliekanti grupė, jos klauso žymiai didesnis žmonių ratas, dėl to ir esu daugiau pažįstamas kaip „El fuego“ grupės narys. O pirmieji žingsniai operos solisto karjeroje buvo dar besimokant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prof. Vytauto Juozapaičio klasėje, kai pradėjau dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Šiuo metu sakyčiau einu laiptelis po laiptelio į priekį. Dirbu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, taip pat pradedu ruoštis Nemorino vaidmeniui G.Doniceti operoje „Meilės eleksyras“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur šį sezoną jau atlikau Buratiną J. Gaižausko operoje vaikams „Buratinas“, Gastoną Dž. Verdi operoje„Traviata“ ir Alfredą J. Štrauso operetėje „Šikšnonsparnis“.

Pradėjote operos dainininko karjerą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kas toliau? Pagrindinis šio teatro repertuaras – operetės. Ar Jums artimas šis žanras, o gal vis dėlto labiau veržiatės į operą?

Aš save laikau operos solistu ir tikrai neslėpsiu , kad opera man yra arčiau širdies nei operetė. Tačiau, kaip bebūtų, operetės žanras, su kuriuo teko susipažinti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (ten sukūriau vaidmenis: Grafas J. Štrauso operetėje „Vienos kraujas“, Alfredas J. Štrauso „Šikšnosparnis“, Aristidas P. Abrahamo operetėje „Balius Savojoje“) man taip pat davė labai daug naudos – laisvumo scenoje, pasitikėjimo savimi.

O kaip populiarioji scena? Ar nesinori dainuoti vien lengvosios muzikos žanrą? O gal atvirkščiai, - tai tik laikina stotelė? Ar nesunku suderinti skirtingus muzikos stilius?

Populiarioji scena - kitas pasaulis, kuris taip pat man patinka, čia gali labiau atsipalaiduoti ir būti savimi, nereikia kurti personažų, joje esi toks koks esi. O ar tai laikina, galiu atsakyti tik tiek, kad nėra nieko laikinesnio už amžiną. O skirtingų muzikos stilių suderinamumas man tikrai nėra problema, gal dėl to, kad pop muziką dainuoju tokiu pat operiniu vokalu.

REKLAMA

Kokie kiti naujausi vaidmenys Jūsų dosjė? Ką išskirtumėte, kuo norėtumėte pasidžiaugti?

Tai Alfredas J.Štrauso operetėje „Šikšnosparnis“, kurį sudainavau Lietuvos nacionaliniame operos teatre ir Artūras Z. Liepinio muzikinėje dramoje „Adata“, pastatytoje Klaipėdos muzikiniame teatre.

Kas Jums sudėtingiausia dainininko profesijoje?

Myliu šitą profesiją, nors ji itin sunki ir negailestinga, bet minutė plojimų po pasirodymo atperka visą sunkiai įdėtą darbą.

Ar turite baimės jausmą prieš lipant į sceną?

Šitas jausmas visada yra, tik seniau jis buvo didesnis, dabar išmokau jį valdyti.

Ar yra kokių nors įmantrių dalykų, kurių griebiatės sunegalavęs prieš pasirodymus?

Tikrai yra. Kai būni užkimęs, kartais tenka saują tablečių išgerti ir leidžiamų vaistų prisileisti, kad galėtum nors valandą padainuoti. Tačiau paskui po tokio padainavimo savaitę tenka tylėti. Būna tokių atvejų. O ką daryti, kai afišose pavardė įrašyta, esi užkimęs, pakeisti nėra kam?

O koks yra Tomo Pavilionio laisvalaikis? Kokie kiti pomėgiai, veikla?

Mėgstu pakeliauti, gegužę skrisiu pailsėti i Maljorką.

Ar turite silpnybių? Kokių?

Kartais pritrūksta valios ir kantrybės.

Kas jums yra tabu?

Visiškai nuogas į sceną neičiau.

Ar nebuvo mintis išvykti iš Lietuvos kaip ir daugeliui gerai dainuojančių operos solistų?

Kyla minčių visokių. Aš neatmetu tokios galimybės, nors išvykti gyventi iš Lietuvos tikrai nenoriu.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų