Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
7
Nuo pareigų nušalintas 27 metus kunigu dirbęs Vitalijus Mockus: šį kelią pasirinko paskatintas moters (nuotr. facebook.com)

14-os metų tvirtai apsisprendęs, kad nori tapti kunigu, Vitalijus Mockus dabar save vadina savotišku benamiu. Karo akivaizdoje už protestą per mišias minėti patriarcho Kirilo vardą, kuris remia Rusijos karą Ukrainoje, pareigų netekęs V. Mockus dabar džiaugiasi tuo, kur dabar yra – juk kitos durys dar atsivers.

7

14-os metų tvirtai apsisprendęs, kad nori tapti kunigu, Vitalijus Mockus dabar save vadina savotišku benamiu. Karo akivaizdoje už protestą per mišias minėti patriarcho Kirilo vardą, kuris remia Rusijos karą Ukrainoje, pareigų netekęs V. Mockus dabar džiaugiasi tuo, kur dabar yra – juk kitos durys dar atsivers.

REKLAMA

Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovas, patriarchas Kirilas nuo pat pirmų dienų, kai Rusija užpuolė Ukrainą, palaikė kraugerišką karą. Ir tą daro nuo pat karo pradžios. Lietuvoje patriarchui pataikauti nesiryžo 5 Lietuvos stačiatikių kunigai.

Per kelias dienas visas gyvenimas aukštyn kojomis apsivertė kanclerio pareigas ėjusiam kunigui V. Mockui. Jis brangiai sumokėjo už tai, kad ryžosi išsakyti savo nuomonę ir pamaldose atsisakė aukštinti patriarchą Kirilą.

Portale tv3.lt – pokalbis su perkelias dienas iš kunigų ortodoksų išmestu vyru, kuris šiandien gyvena kitokį gyvenimą.

REKLAMA

Kaip Jūsų gyvenimas klostosi dabar? Ar trūksta Bažnyčios?

Žinoma trūksta. Vis dėlto kunigystė yra ne vien tik profesija, bet ir pašaukimas, gyvenimo būdas. Kalbu gal ir aukštais lozungais, bet manau, kad taip turėtų būti. Man atitarnavus kunigu beveik 27 metus, labai jaučiu, kad man trūksta mišių, kad negaliu aukoti liturgijos, kad neturiu pamaldų ir tos bendruomenės. Dabar ieškausi organizacijų, prie kurių galėčiau prisijungti ir, aišku, darbo. Iš tiesų tikrai sunku.

REKLAMA
REKLAMA

Kaip pripratote prie naujo gyvenimo ritmo?

Labai sudėtingai. Per tiek daug metų pripranti prie to intensyvaus gyvenimo ritmo. Praktiškai aš ne tik kunigavau, bet ir turėjau administracinių pareigų, tai kartais neturėdavau net laisvų dienų – nebent valstybinės šventės. O šiaip parapijose visada yra ką veikti, o ta intensyvi tarnystė mano gyvenime paliko pėdsaką ir dabar, galima sakyti, tie trys mėnesiai man kaip atostogos. Dabar galiu daugiau laiko praleisti su šeima, draugais, su kuriais ilgą laiką negalėjau normaliai praleisti laiko. Aišku, čia nekalbant apie viso šio reikalo blogąją pusę.

Kada pradėjote mąstyti apie kunigystę?

Turbūt nuo paauglystės. Apsisprendžiau tapti kunigu, kada vienos moters gyvenimo būdo buvau paskatintas. Atradau ryšį su Dievu, stengiausi melstis ir gyventi krikščioniškai. 14-os metų atvykau į Šventosios Dvasios vienuolyną Vilniuje ir nuo to laiko apsisprendžiau, kad labai norėčiau būti kunigu.

Sulaukęs 16-os metų vienuolyne net kurį laiką gyvenau, mąstydamas, ar vienuoliu būti, ar ortodoksų kunigu, nes šie gali susituokti. Tačiau įstojau į seminariją, ten susipažinau su savo žmona, ji kilusi iš Baltarusijos. Baigus seminariją, kai man buvo 21-eri metai, buvau pašventintas į kunigus.

REKLAMA
REKLAMA

Dabar šiek tiek skeptiškai vertinu jaunus kunigus, nes manau, kad jiems reikėtų bent 5-erius metus palaukti. Nes dabar daug jaunų kunigų turi daug abejonių. Aš, beje, tokių abejonių neturėjau nė karto. Su didžiu džiaugsmu svajojau apie tarnystę Dievui.

Kai pradėjo sklisti kalbos apie galimą pašalinimą iš kunigų, ar tikėjotės, kad tie žmonės pakeis savo nuomonę?

Iš dalies tikrai tikėjausi. Manau, kad čia reikia skirti du labai svarbius dalykus – pašalinimas iš pareigų administracijoje yra viena, bet išmetimas ir kunigų luomo yra visai kas kita. Kai buvau atleistas iš pareigų, aš, tiesą sakant, mažai į tai kreipiau dėmesio. Visada valdininkų periodinė kaitra vyksta ir valstybėje, ir kur nors įmonėse, tuo tarpe ir bažnyčioje. Jei nebūtų to neigiamo konteksto, aš dėl to net džiaugčiausi.

Bet man labai skaudus smūgis buvo būti išmestam iš kunigystės luomo, aš su tuo visai nesutinku. Kada man prasidėjo toks depresinis etapas, supratau, kad nieko nėra teisingo, pradėjau nieko nebesitikėti.

REKLAMA
REKLAMA

Pirmasis kvietimą apsilankyti pas vadovus gavo kunigas Gintaras Sungaila – tai buvo tarsi toks gąsdinimas mums, nes jie manė, kad mes likę išsigąsim ir atsisakysim savo pozicijos. Praėjus kelioms dienoms ir mes gavome tuos kvietimus. Iš tiesų viduje dar kirbėjo mintis, kad tai neįvyks. Tačiau yra kaip yra.

Ar anksčiau jautėte spaudimą, kad dėl savo pasisakymų galite sulaukti rimtų pasekmių?

Tas rusiškojo pasaulio naratyvas buvo ir anksčiau, bet jis buvo toks gan bažnytinis, viduj, buvo to slaviško ortodoksiško pasaulio vienybės idėja. Jie lyg ir tiesiogiai nelietė kiekvieno iš mūsų kaip žmogaus, todėl anksčiau į tai žvelgiau ramiau. Bet su laiku ta rusiškojo pasaulio idėja tapdavo vis labiau politine. Per Bažnyčią jie bandė įtikinti, kad turi būti ne vienybė Kristuje, bet tai turėtų būti slaviškų bažnyčių vienybė, tautinė vienybė. Tai mane vertė sunerimti, nes viskas pasireikšdavo garsiau, pradėjau itin matuoti savo žodį.

Galiausiai Ukrainoje 2014-aisiais užėmus Krymą  jutome politinį pakilimą Bažnyčioje. Paskui rytinių Ukrainos sričių užėmimas, separatizmas ir karas Donbase ir šįmet prasidėjęs karas Ukrainoje buvo tarsi kažkokia peržengta linija, kai viskas pasikeitė. Kad tapome valdomi politikos.

REKLAMA
REKLAMA

Tuo metu aš buvau kancleriu ir mums buvo pasakyta, kad nei vienas iš mūsų negalime kalbėti su žiniasklaida šia tema. Jei žurnalistai prieina prie kunigo, klebono ir klausia apie pažiūras dėl karo, kunigai turėjo juos peradresuoti man. Aš kalbėjau oficialiai.

Jau anksčiau sakiau, kad mums reikia viešinti tikrąją Bažnyčios poziciją – pasmerkti karą ir Rusijos agresiją, pasisakyti apie tam tikrus politikus. Metropolitas sutiko su mano šia idėja, nors iš pradžių turėjo nuomonę, kad reikėtų sakyti nekonkrečiai, tiesiog kad „mes prieš karą“. Atsakinėdavau į visus žurnalistų klausimus, nes vis dėlto tai suformuluoti nėra lengva. Nors ir nekorektiška taip sakyti, taip pat norėjau „užčiaupti burnas“ tiems dvasininkams, kurie norėtų sakyti, kad čia „šventasis karas“ – tai, ką transliuoja rusų propaganda.

Šiandien manau, kad nereikėjo taip daryti – būtų geriau, jei būtų atsiskleidęs tikrasis Bažnyčios veidas. Tada visiems tektų spręsti iškilusias problemas.

REKLAMA
REKLAMA

Bet pamenu, kai patriarchas Kirilas pradėjo teisinti karą, visada pridėdavau frazę, kad Bažnyčia nepritaria jo pasisakymams.

Ar kiti kunigai dėl Jūsų bei kitų kunigų išmetimo bijo išsakyti savo nuomonę?

Iki šiol kunigai negali pasisakyti karo Ukrainoje klausimu, apie tai visada kalba tik oficialiai paskirtas atstovas. Manau, kad tai, kas įvyko mums, juos kiek įbaugino. Tačiau ir mūsų tarpe yra tokių, kurie karą palaiko.

Turbūt vis labiau politika skverbsis į Bažnyčios reikalus. Kaip manote, kokia Ortodoksų bažnyčios Lietuvoje ateitis?

Manau, kad ji galėtų būti ne tokia nyki, jei Maskvos patriarchato vyskupija čia užimtų tam tikrą poziciją. Dabar išeina vos ne kaip „penktoji kolona“. Taip sakau todėl, kad per bažnyčią dabar Rusijos įtaka vis stiprėja. Neseniai Rusijoje buvo įsteigta artimojo užsienio vyskupijų valdyba, kuri turėtų stebėti įvykius Baltijos šalyse ir panašiai.

Vyskupas Amvrosijus po vizito į Maskvą net sakė, kad jam patriarchas Kirilas su šypsena veide teigė, kad jis karo nepalaiko. Visi santykiai, kurie buvo 30 metų statyti su Rusų ortodoksais dabar sugriauti. Įvelia kažkokių naujų rusiškų taisyklių, lyg mes būtume vieni iš jų. Deja, viskas keičiasi tik į blogąją pusę ir man skaudu į tai žiūrėti.

REKLAMA
REKLAMA

Deja, jie net meluoja apie mus, kad mes neva palaikome vienybės su Rusija idėją, patį patriarchą Kirilą ir su juo bičiuliaujame. Buvo net sukurtas toks raštas, nukreiptas prieš mus po kuriuo pasirašė 7 tūkstančiai žmonių. Jie net nesuprato, už ką pasirašinėja, nes buvo pasinaudota šventiniu Velykų laikotarpiu.

Ar yra parapijiečių, kurie supranta, kad viskas krypsta į blogąją pusę?

Kai kurie žmonės tikrai supranta, bendrauja su mumis. Bet kunigams dabar uždrausta bendrauti su mumis, tai yra per susirinkimus ne vieną kartą sakę vyskupai. Mums dabar labai sunku – tiek finansiškai, tiek emociškai. Yra brolių kunigų, kurie norėtų mums padėti, bet jie negali, nes kitaip sulauks pasekmių. Aišku, kai kurie net nesistengia to aiškintis.

Mes 5-iese dabar nevedame mišių, neturime to glaudaus santykio su bažnyčia, negalime matyti bendruomenės. Dar tikimės, kad susiburs bendruomenė, kuri sieks, kad Bažnyčia nebūtų politinė organizacija ir galės vykdyti savo misiją.

Ar palikus kunigystę pasikeitė santykis su Dievu?

Sunku pasakyti, ypač kalbant apie save. Kaip meldžiausi, taip ir meldžiuosi – tik mišių neaukoju. Man lieka asmeninė malda, pasitikėjimas Dievu. Laukiame, kad mums vėl atsivertų durys. Maskvos patriarchate tokie sprendimai mus pašalinti iš kunigų luomo yra negrįžtami – niekada ten negalėsiu būti kunigu. Dabar, žvelgiant iš šalies, aš dėl to dėkoju Dievui, nors ir aš ten dvasiškai gimiau. Dėl tos organizacijos stengiausi, bandžiau kažką pakeisti, bet turbūt buvau per daug naivus, nes matau, kad man to padaryti nei kiek nepavyko. Dėkoju Dievui, kad nesu ten dabar, o kitos durys tikrai atsivers.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų