Netradicinė pora bando keisti Europą

Ne kiek­vie­nas mu­sul­mo­nas – te­ro­ris­tas

Po­ros su­gal­vo­tas ir įgy­ven­di­na­mas pro­jek­tas va­di­na­si „The M.A.D. pro­ject“. Jo ver­ti­mas dve­jo­pas – „Išp­ro­tė­jęs pro­jek­tas“ ar­ba „Ma­king A Dif­fe­ren­ce“ – „Po­ky­čio da­ry­mas“. Pra­dė­ję nuo In­do­ne­zi­jos, jie lan­kė­si Ma­lai­zi­jo­je, Pa­les­ti­no­je, Egip­te.

Vyk­ti į šias ša­lis po­rą pa­ska­ti­no Eu­ro­po­je au­gan­ti is­la­mo­fo­bi­ja, nu­kreip­ta prieš mu­sul­mo­nus, ku­rie su­vo­kia­mi la­bai vien­pu­siš­kai – kaip „blo­giu­kai“. Ke­liau­ti kurs­tė no­ras šį po­žiū­rį keis­ti. Mi­nė­tas ša­lis sa­va­no­riai pa­si­rin­ko ne vien to­dėl, kad dau­gu­ma jų gy­ven­to­jų – mu­sul­mo­nai. Įta­kos tu­rė­jo ir ki­tos prie­žas­tys. Pa­vyz­džiui, į Egip­tą po­ra vy­ko to­dėl, kad per­nai ten įvy­ko re­vo­liu­ci­ja. Sve­tur ke­liau­to­jai kon­cent­ruo­tai rin­ko in­for­ma­ci­ją apie te­nykš­čius me­ni­nin­kus-mu­sul­mo­nus.

Da­bar vie­šė­da­mi Eu­ro­pos vals­ty­bė­se Eu­ge­ni­ja ir Ka­ma­lis pa­sa­ko­ja apie mu­sul­mo­niš­ko­se ša­ly­se su­tik­tus kū­rė­jus. „Ti­ki­mės, kad jų is­to­ri­jos su­do­mins ir pa­dės pa­keis­ti išanks­ti­nį nu­si­sta­ty­mą šios re­li­gi­jos žmo­nių at­žvil­giu. Tik­rai ne­sie­kia­me įro­dy­ti, kad nė­ra te­ro­riz­mo ar ra­di­ka­lių gru­pių, bet juk eg­zis­tuo­ja ir ki­ti. Ne kiek­vie­nas mu­sul­mo­nas – te­ro­ris­tas“, – sa­ko Eu­ge­ni­ja.

Pro­jek­tui sky­rė sa­vo san­tau­pas

Vo­kie­ti­jo­je, Bel­gi­jo­je, Da­ni­jo­je, Lie­tu­vo­je pa­skai­tas nuo ko­vo skai­tę lek­to­riai šį sa­vait­ga­lį tai da­rys Pa­ry­žiu­je, o ki­tą sa­vai­tę – Len­ki­jo­je. Tuo jų mi­ni­tu­ras po Eu­ro­pą baig­sis. „Ope­ra­ty­viai? Ten­ka su­ktis, nes vi­sa tai da­ro­me iš sa­vo san­tau­pų. Išp­ro­tė­jo­me? Gal to­dėl toks yra vie­nas iš mū­sų pro­jek­to pa­va­di­ni­mų“, – kva­to­ja Eu­ge­ni­ja.

Tau­py­da­mi šiam pro­jek­tui ji ir Ka­ma­lis dve­jus me­tus dir­bo vie­no­je ne­vy­riau­sy­bi­nė­je or­ga­ni­za­ci­jo­je Da­ni­jo­je. Prieš tai į Af­ri­ką kaip sa­va­no­rė iš­vy­ku­si Eu­ge­ni­ja Da­ni­jo­je jau pa­ti ruo­šė sa­va­no­rius. Vie­na­me iš pro­jek­tų jai tal­ki­no Da­ni­jo­je tuo me­tu stu­di­ja­vęs Ka­ma­lis. Po­rą li­ki­mas su­ve­dė prieš tre­jus me­tus.

„Da­ni­jo­je at­ly­gi­ni­mai ne­blo­gi, su­si­tau­pė­me“, – pa­pras­tai pa­sa­ko­ja Eu­ge­ni­ja. Ji ne­no­rė­jo ieš­ko­ti pro­jek­tui pa­pil­do­mo fi­nan­sa­vi­mo, nes gau­tos lė­šos bū­tų įpa­rei­go­ju­sios. Jau­ni žmo­nės sie­kė bū­ti lais­vi sa­vo pa­si­rin­ki­me, kur ke­liau­ti, ką da­ry­ti. Ke­lio­nių me­tu jie žval­gė­si par­tne­rių, nes atei­ty­je ža­da ieš­ko­ti pa­ra­mos ir pro­jek­tą tęs­ti.

„Iki šiol Eu­ro­pos ša­lis, ku­rio­se lan­kė­mės, rin­ko­mės pa­gal as­me­ni­nius kon­tak­tus, pa­žin­tis. Šį ra­tą rei­kė­tų plės­ti“, – pla­nuo­ja lek­to­rė.

La­biau pran­cū­zas nei af­ri­kie­tis

Eu­ge­ni­ja ir Ka­ma­lis ne­slė­pė, kad tarp­kul­tū­ri­niai, re­li­gi­jų skir­tu­mai ir dėl jų san­ty­kių pra­džio­je ky­lan­tys sun­ku­mai bu­vo ne­sve­ti­mi ir jiems.

Nors Ka­ma­lis – mu­sul­mo­nas, Eu­ge­ni­ja juo­kia­si, kad iki šiol ryš­kes­ni yra ne lie­tu­vės ir af­ri­kie­čio, bet lie­tu­vės ir pran­cū­zo skir­tu­mai. Iš sa­lų vals­ty­bės In­di­jos van­de­ny­je ki­lęs Ka­ma­lis, nuo ma­žens gy­ve­no Pran­cū­zi­jo­je. To­dėl la­bai pran­cū­ziš­ko gy­ve­ni­mo bū­do. Šiau­lie­tė pra­si­ta­ria ne kar­tą drau­gą ra­mi­nu­si ko­kio­je nors ka­vi­nė­je, kur ten­ka at­si­sės­ti prie ne­šva­riai nu­va­ly­to sta­lo ar už­sa­ky­to pa­tie­ka­lo lauk­ti il­giau nei ti­kė­ta­si. „Ka­ma­lis – la­bai pre­ci­ziš­kas, tai bū­din­ga pran­cū­zams. Ne­su­lauk­da­mas ko no­ri, jis ga­li tie­siog at­si­sto­ti ir išei­ti“, – pa­vyz­dį pa­tei­kia Eu­ge­ni­ja.

„Be to, kaip vi­si pran­cū­zai, mėgs­tu skųs­tis gy­ve­ni­mu“, – šyp­so­da­ma­sis apie dar vie­ną sa­vo silp­ny­bę pra­si­ta­ria Ka­ma­lis. „O taip“, – kva­to­ja Eu­ge­ni­ja, mė­gin­da­ma drau­giš­kai pa­mėg­džio­ti to­kiems po­kal­biams bū­din­gą jo de­ja­vi­mo to­ną.

Svar­bu bū­ti ge­ru žmo­gu­mi

Eu­ge­ni­ja drau­gys­tės su Ka­ma­liu pra­džio­je są­mo­nin­gai ven­gė kal­bų apie jo re­li­gi­ją. Ji au­go ne­re­li­gin­go­je šei­mo­je, Ka­ma­lis – at­virkš­čiai, vi­siš­kai ki­to­kio­je ap­lin­ko­je, mat 99 pro­cen­tai Ko­mo­rų gy­ven­to­jų – mu­sul­mo­nai.

At­vi­res­nėms jųd­vie­jų kal­boms pri­rei­kė lai­ko. „Man sme­ge­nys taip pat bu­vo pra­plau­tos, kad mu­sul­mo­nų rei­kia bi­jo­ti. Tik su jais su­si­pa­ži­nu­si, bend­rau­da­ma su­pra­tau, kad jie – to­kie pat žmo­nės kaip mes. Taip, jie – kon­ser­va­ty­ves­ni, yra ne­ma­žai ki­tų kul­tū­ri­nių skir­tu­mų, bet tik tiek“, – sa­ko šiau­lie­tė.

Ka­ma­lio ma­ny­mu, mu­sul­mo­nus iš­ski­ria de­ta­lės: dau­gu­ma mu­sul­mo­nų, ku­riuos jis pa­žįs­ta, kaip ir jis pa­ts, ne­var­to­ja al­ko­ho­lio, ne­rū­ko, die­no­mis, ra­ma­da­no me­tu, ne­val­go. „Ta­čiau mū­sų po­rai bū­ti drau­ge šie da­ly­kai – ne kliū­tis. Tik­rai ne­si­jau­čiu blo­gai dėl to, kad Eu­ge­ni­ja kar­tais iš­ge­ria tau­rę vy­no, o jai, ma­nau, ne­sun­ku leis­ti man ra­miai pa­si­mels­ti, kai man to rei­kia, ar ra­ma­da­no me­tu man pa­ruoš­ti mais­tą va­ka­re. Svar­biau­sia san­ty­kiuo­se – pa­gar­ba vie­nas ki­tam, no­ras bū­ti ge­ru žmo­gu­mi...“, – nea­be­jo­ja Ka­ma­lis.

Pro­jek­tas po­rą dar la­biau suar­ti­no. „Su­vo­kiau, kad ver­ty­bių skir­tu­mo tarp is­la­mo, ju­daiz­mo ar krikš­čio­ny­bės, bu­diz­mo, in­duiz­mo nė­ra. Ne­žu­dyk, ne­me­luok, ne­vok – vi­sur tos pa­čios min­tys, ski­ria­si tik tai, kaip žmo­nės jas in­terp­re­tuo­ja. O fun­da­men­ta­lis­tų yra ne tik tarp mu­sul­mo­nų, bet ir tarp krikš­čio­nių, žy­dų, net bu­dis­tų“, – nea­be­jo­ja Eu­ge­ni­ja.

Ka­ma­lio žo­džiais, dau­gu­ma Pran­cū­zi­jo­je gy­ve­nan­čių ar ten gi­mu­sių mu­sul­mo­nų iš es­mės ne­si­jau­čia iš­skir­ti­niai, ki­to­kie. „Tas iš­skir­ti­nu­mas daž­niau­siai bū­na dirb­ti­nai, spe­cia­liai ku­ria­mas po­li­ti­kų, įvai­rių ins­ti­tu­ci­jų. Pa­vyz­džiui, Pran­cū­zi­jo­je įves­tas drau­di­mas dar­be mu­sul­mo­nėms ne­šio­ti gal­vos ap­dan­ga­lus. Juk pa­čioms mo­te­rims tie ap­dan­ga­lai ne­truk­dė, jos blo­gai dėl jų ne­si­jau­tė“, – pa­vyz­dį pa­tei­kia Ka­ma­lis.

Ste­reo­ti­pai ir tik­ro­vė

Ko­kius ste­reo­ti­pus apie mu­sul­mo­nus daž­niau­sia ten­ka griau­ti? Abu pir­miau­siai pa­brė­žia mu­sul­mo­nių pa­dė­tį ir pa­pli­tu­sią nuo­mo­nę apie jų prie­spau­dą.

„Ma­no­ma, kad gal­vos ap­dan­ga­lą dė­vin­ti mo­te­ris gy­ve­na prie­spau­do­je. Aš taip gal­vo­jan­tiems pir­miau­sia siū­lau pri­si­min­ti so­viet­me­tį, kai daž­na mo­te­ris riš­da­vo­si ska­re­lę, pri­deng­da­ma plau­kus. Ar tai var­žė jos as­me­ni­nę lais­vę? – klau­sia Eu­ge­ni­ja. – Te­ko bend­rau­ti su mu­sul­mo­nė­mis In­do­ne­zi­jo­je, Ma­lai­zi­jo­je. Jos mums at­vi­rai sa­kė, kad pa­si­rin­ki­mas ne­šio­ti ar ne­ne­šio­ti gal­vos ap­dan­ga­lo – la­bai as­me­niš­kas. 30 me­tų jo ne­ne­šio­ju­si mu­sul­mo­nė ga­li pa­jus­ti dva­si­nį pa­ki­li­mą ir pra­dė­ti jį ne­šio­ti“.

Eu­ge­ni­ja pa­nei­gė nuo­mo­nę, kad tarp mu­sul­mo­nių ne­ga­li bū­ti fe­mi­nis­čių, nes tam ne­va prieš­ta­rau­ja jų re­li­gi­ja. Šiuo me­tu šis ju­dė­ji­mas – la­bai stip­rus.

Ka­ma­liui ap­mau­du tai, kad daž­niau­siai mu­sul­mo­nių gal­vos ap­dan­ga­lus su jų prie­spau­da sie­jan­tys žmo­nės net ne­bū­na bend­ra­vę su jo­mis. „Šiuo pa­grin­du at­si­ran­da ir ki­ti mu­sul­mo­nus de­hu­ma­ni­zuo­jan­tys ste­reo­ti­pai: ne­va mu­sul­mo­nai nie­ka­da ne­si­juo­kia, net ne­tu­ri hu­mo­ro jaus­mo, ne­ga­li links­min­tis, nes gy­ve­na pa­gal griež­tas tai­syk­les, jie nė­ra kū­ry­bin­gi. Bet juk mu­sul­mo­nai to­kie pat žmo­nės: tarp jų yra ge­rų ir blo­gų, links­muo­lių ir pa­niu­rė­lių. Sa­vo pro­jek­tu įro­dė­me, kad gau­su ir įdo­mių, kū­ry­bin­gų me­ni­nin­kų“, – var­di­na Ka­ma­lis.

Is­la­mo­fo­bi­ja au­ga

Jau­nie­ji lek­to­riai ap­gai­les­tau­ja, kad neat­siž­vel­giant į jų kuk­lias pa­stan­gas, is­la­mo­fo­bi­jos mas­te­lis Eu­ro­po­je au­ga. Nau­jau­si ES ins­ti­tu­ci­jų duo­me­nys ro­do, kad la­biau­siai mu­sul­mo­nų ne­mėgs­ta len­kai, ku­rių ša­ly­je mu­sul­mo­nų la­bai ma­žai. Ant­rą­ją vie­tą uži­ma Ny­der­lan­dai, kur gy­ve­na daug mu­sul­mo­nų. Kuo tai ga­li­ma paaiš­kin­ti?

„Eko­no­mi­nės kri­zės įta­ka, – nea­be­jo­ja Eu­ge­ni­ja, – ji ska­ti­na na­cio­na­liz­mą, ža­di­na ra­di­ka­lias žmo­nių pa­žiū­ras, ra­gi­na vie­ny­tis ko­vo­je prieš ma­žu­mas. Dau­ge­lis Eu­ro­pos po­li­ti­kų nau­do­ja­si au­gan­čia is­la­mo­fo­bi­ja, no­rė­da­mi at­kreip­ti į sa­ve dė­me­sį. Jau se­niai ži­no­ma, kad žmo­nes su­bur­ti ko­vai prieš bend­rą prie­šą leng­viau nei ki­tu tiks­lu. Pri­si­min­ki­me So­vie­tų Są­jun­gą. Toks „at­pir­ki­mo ožys“ ES ta­po mu­sul­mo­nai.“

Ka­ma­lis, pri­si­min­da­mas žy­dų pa­vyz­dį Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais, bai­mi­na­si, kad au­gan­ti mu­sul­mo­nų de­hu­ma­ni­za­ci­ja ga­li pri­ves­ti prie jų ma­si­nio nai­ki­ni­mo: „Šis pro­ce­sas jau pra­si­dė­jo. Vos ke­liems žmo­nėms su­vir­pa šir­dys, ste­bint per ži­nias ro­do­mus Ira­ko bom­bar­da­vi­mus. Dau­gu­mai yra įkal­ta į gal­va, kad ten gy­ve­na blo­gie­čiai – to­kius žmo­nes leng­va žu­dy­ti.“

Eu­ge­ni­ja ir Ka­ma­lis ti­ki­si, kad jų pro­jek­tas ska­tins žmo­nes, iš­gir­dus žo­dį „mu­sul­mo­nas“, prieš akis iš­vys­ti ne Osa­ma bin La­de­no, o ku­rian­čio mu­sul­mo­no vei­dą.

Marina VISOCKIENĖ