„Mačiau gyvai, kaip Tuminas statė! Aš perpratau jo režisūros principus ir tiksliai suprantu, kaip kurti paveikumą. Galiu pasidalinti šia paslaptim — geriausias teatras yra kuriamas iš nieko“ – įsitikinusi daugelį metų šalia Maestro buvusi ir kartu su juo kūrusi žinoma režisierė, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Tuminas buvo labai muzikalus režisierius, lygiai taip pat jis buvo jautrus ir judesiui. Jis gebėjo puikiai perteikti mintį per kūną, vis dėlto pasikliovė Jumis. Kaip manote, kaip judu vienas kitą papildydavote?
„Aš užduodu, o tu išvystai“ – atsakydavo Maestro, kai pradėdavau muistytis, sakydama: „Kam aš jums reikalinga, jūs pats galite sugalvoti absoliučiai viską ir dar geriau už visus…“ Statydamas spektaklį, jis tiesiog norėdavo eiti toliau, todėl atiduodavo užbaigti nebylias scenas, nes aš intuityviai jaučiau stilių ir man nebuvo sunku pratęsti jo mintis.
Po šokio spektaklio „Moterų dainos“ kurį 1998 m. pastačiau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – beje, Tuminui leidus šiam spektakliui šioje scenoje gimti, – pajutau tvirtą „sukibimą“ su Maestro. Jam buvo priimtinas mano skonis ir teatro supratimas – tai neprieštaravo jo pasaulėžiūrai, todėl paskui jis kvietė su savimi mane beveik visur.
Tumino spektakliuose teksto, jo poezijos būta nemažai. Tačiau svarbią vietą užimdavo ir nebylūs vien judesiu užpildyti epizodai. Tai galėjo būti ir komiškos improvizacijos, ir poetiškos ilgesio persmelktos scenos. Man atrodo, per tas scenas Tuminas siekdavo pažadinti žiūrovų emocinę ir kultūrinę atmintį. Kokias užduotis Tuminas formuluodavo Jums kaip choreografei?
Maestro iš esmės buvo mažakalbis, jis nieko perdaug neaiškindavo – tos užduotys tvyrodavo ore. Tiesiog „pasijungdavau“ į jo lauką, ir scenų sprendimai ateidavo savaime.
Esate tiksliai pasakiusi: „Spektaklis visada prasideda „iš nieko“ – tu turi nuolat pagauti tą lengvą intuicijos dvelksmą, balansuojantį ant sąmonės ir pasąmonės ribos“ Iš tikrųjų dažnas Tumino spektaklis yra gimęs iš pojūčio, emocingo vaizdinio, kokios nors detalės. Scenografas Adomas Jacovskis yra sakęs, kad jis ir kompozitorius Faustas Latėnas Tuminą suprasdavo iš pusės žodžio. Ar Jums lygiai taip pat lengvai sekdavosi perprasti režisieriaus idėjas?
Man padėjo kasdienis buvimas šalia režisieriaus, paprastas bendravimas su juo. Perprasti nieko kaip ir nereikėjo, nes mes visi tiesiog buvome Tumino pasaulyje, kurį labai mylėjome.
Nors esate sakiusi, kad niekada nesiekėte būti labai arti režisieriaus, man atrodo, kad Jūs labai gerai supratote jo meninius siekius, jo romantinio teatro viziją sukurti scenoje – o iš tiesų – žiūrovų vaizduotėje – neįtikėtinus reginius... Kaip manote, ar Tuminui pavyko pasiekti ar bent priartėti prie šio idealo?
Manau, kad jis priartėjo labai arti, nes sugebėjo sukurti tokį teatro pasaulį, kuriame žiūrovas ne tik mato, bet ir jaučia giliau nei žodžiai leidžia. Jo teatras buvo dvasinis – tas, kuris prabyla į žmogų per grožį, per žodį, muziką, ilgesį... Jo spektakliai buvo ne vien reginys. Jie buvo gili būsena.
Kaip manote, kodėl Tuminui buvo tokia svarbi vaikystės namų tema? Ar jautėte, kad paskutiniuose jo scenos darbuose ši tema būtų dar labiau išryškėjusi?
Vaikystė – ryškus ir giliai įsirėžiantis gyvenimo etapas kiekvienam. Retai kuriam to meto vaikui pavyko išgyventi vaikystę be sunkumų ar turėti stipriai mylinčius tėvus. Pirmoje vietoje šeimose dažniau buvo tiesiog išgyvenimo klausimas. Nors aš manau, kad Tumino teatro ašis, aplink kurią viskas sukasi, yra meilės ilgesys, bet patirtys vaikystėje taip pat virto į neišsemiamą temų šulinį jo kūryboje. Geriausiuose Tumino spektakliuose – labai daug jo paties.
Jei Tuminas dar būtų turėjęs laiko, kaip manote, kur link būtų pakrypęs jo teatras?
Jis būtų dar arčiau žmogaus. Būtų dar arčiau kiekvieno sielos. Būtų pavojingai arti...
Kokios Tumino išsakytos mintys – per repeticijas, viešai arba privačiai – Jums labiausiai įsiminė, ką norėtumėte išsaugoti kaip jo palikimą?
Sunku ir gal net neįmanoma išskirti ar kažkaip apibendrinti jo pasakytų dalykų, nes kiekvienas sakinys, kiekviena Tumino mintis verta būti iškalta ant akmens. Aš sėdėjau kiekvienoje jo repeticijoje, dalyvavau beveik visuose pastatymuose ir suprantu, kad viskas, ką aš girdėjau, kiek sugebėjau sugerti į save, visos tos žinios buvo man didžiulė ir neįkainojama mokykla. Suprantate, aš mačiau gyvai, kaip Tuminas statė!
Aš perpratau jo režisūros principus ir tiksliai suprantu, kaip kurti paveikumą. Galiu pasidalinti šia paslaptim — geriausias teatras yra kuriamas iš nieko. Taip, taip, jums nepasigirdo! Spektaklį galima sukurti be jokių pagalbinių priemonių, tik su aktoriais. Belieka sugebėti pastatyti mizanscenas taip, kad žiūrovui jos sužadintų vaizduotę. Tuminas tai sugebėjo. Jo geriausias spektaklis „Karas ir taika“ sukurtas tokiu principu. Veiksmas vyksta penkias valandas, o tu sėdi kaip užhipnotizuotas, juokiesi, verki ir meldiesi, kad tik spektaklis niekada nesibaigtų. Tai yra aukštasis režisūros pilotažas.
Kokį įspaudą Jūsų pačios kūryboje paliko Tumino idėjos, jo teatro samprata?
Aš turėjau didį Mokytoją, kurio dėka supratau teatro esmę, ir tuo viskas pasakyta.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
