Puoselėjantieji augalus žino, jog visada yra galimybė rinktis, ką įsileisti į savo namų kiemą. Vieniems augalai tampa tik aplinkos fonu. Kitiems – galimybe išreikšti save. Klevų raudoniu iš tolo švytintis Danielės Šležienės sodas – ypač pastebimas rudenį. Jame ne tik ji, bei ir visi šeimos nariai randą sielos atgaivą.
Pabėgo iš miesto
Vilniuje gimusios ir užaugusios Danielės niekas nepavadintų asfalto vaiku. Ji pati tikino, kad didžiausią įspūdį jai paliko tėvo sodas pamiškėje. „Nedidelis žemės plotelis ir dabar mano atmintyje išnyra kaip milžiniškas sodas, kuriame tuomet tilpo visas pasaulis. Galėčiau išsamiai nupasakoti ne tik kur kokie augalai augo, kas bujojo lysvėse, bet ir kur slėpėsi ežiai, rupūžės, perėjo paukščiai. Kai augi rojuje, neišvengiamai jį nori susikurti turėti jį pats, kur bebūtum. Neveltui sakoma, kad obuolys nuo obels netoli rieda...“, - pasakojo pašnekovė.
Todėl, kai prieš trylika metų atsirado galimybė pabėgti iš miesto jauna šeima tai padarė. Pasak Danielės, tuo metu troškimu pasinerti į pilną ūkiškų rūpesčių gyvenimą degė nedaug miestiečių. „Visgi manau, kad kur begyventume, kaip gyvename, priklauso nuo mūsų charakterio ir gyvenimo būdo. Užmiestyje galima gyventi ramioje oazėje, tačiau įsisukti į milijoną veiklų iš reikalo ir dėl malonumo čia taip lengva, kad tik spėk viską sužiūrėti“, - linksmai kalbėjo moteris.
Sodas visiems
Prieš 20 metų Dailės akademijoje baigusi skulptūros studijas, ji kartais pasvarsto, kokia profesija būtų nesuderinama su meile sodui. „Nerandu nieko, kas sode vienaip ar kitaip negalėtų egzistuoti, ar kokios žinios sode būtų nereikalingos. O gyvenimas išmokė, kad sodas yra vieta, kurioje turi būti ne tik gražu, bet ir patogu būti visiems šeimos nariams“, - pabrėžė Danielė. Kiekvienas sodas, pasak jos yra individuali erdvė, turinti atitikti poreikius ir galimybes. Todėl skulptūrų ir sodų kūrimas, jai kaip menininkei nesikerta, o tik susijungia bei papildo vienas kitą. Vasarą ji projektuoja ir įgyvendina apželdinimo projektus, žiemą kuria skulptūras, rašo mėgstamomis temomis, dirba „Sodo meno avilio“ studijoje.
Laikosi bonsai taisyklių
„Kai žmonės sako, esą jiems vienodai patinka visi augalai, aš netikiu. Iš tiesų, daug ką galima mėgti, bet kuo daugiau žinai, tuo labiau norisi pasirinkti vieną kryptį ir gilintis į ją. Į klevus kažkada pradėjau dairytis ketindama iš jų pasidaryti bonsai medelius. Tačiau netrukau pastebėti, kad jų atmainos ar veislės turi ne tik skirtingų formų lapus, skirtingai nusispalvina rudenį (ar leidžia kitokių spalvų ūglius pavasarį), bet ir formuoja visiškai nepanašias, įstabias lajas“, - pasakojo pašnekovė. Genėdama ji tik stengiasi išlaikyti kiekvienam medeliui būdingą formą bei palaikyti augalą tokio dydžio, kad galėtų su visu vazonu pakelti ir pernešti į žiemojimui skirtą vietą. Bonsai medeliams skirtus formavimo būdus pritaiko tik kaip priežiūros gudrybes. Anot jos, klevai bene vieninteliai augalai, kurių dar nebandė skiepyti. Tačiau ketina tai daryti kitais metais. Kubiluose auginamus klevelius ji persodina kas antri metai, mažesnius - kasmet. Tai darydama laikosi bonsai medelių persodinimo taisyklių, kai perkeliant augalą į kitą vazoną sumažinamos šaknys. „Privalumas tas, kad nereikia kaskart ieškoti naujo didesnio vazono. Žemės mišinį pasidarau tokį, kuris būtų pakankamai sunkus, kad augalas neišvirstų ir gerai įsišaknytų, pakankamai purus, kad kvėpuotų šaknys, pakankamai imlus vandeniui, kad greit neišdžiūtų ir netrąšus, nes klevas - ne salota, ir auginu jį ne dėl žaliosios masės“, - aiškino augintoja.
Žiema – sunkiausiais metas
Danielė sakė nepastebėjusi, kad jos klevus kamuotų ligos ar pultų kenkėjai. „Didžiausias iššūkiu Lietuvoje klevams tampa žiema. Rudenį, kai numeta lapus ir atšąla oras nešu juos į šviesų rūsį, kuriame jie žiemoja drauge su fuksijomis ir lepesnėmis hortenzijomis. Temperatūra šaltuoju metų laiku ten svyruoja apie 0 laipsnių. Kebliau pasidaro tada, kai vienas kuris netikėtai nusprendžia išsprogti vasario mėnesį. Tada tenka surasti jam pačią vėsiausią ir šviesiausią vietelę, kad ūgliai neištįstų. Tačiau palikti lauke aš šių augalų nerizikuoju, - sakė ji. - Nors mačiau ne vieną žiemojantį grunte, esu įsitikinusi, kad tai daugiau išimtys, nei taisyklė“.
Danielės nevargina vazonų tampymas pirmyn atgal. „Kiekvienais metais galiu sukurti naujas kompozicijas, derinti klevus su vis kitokiais augalais. Svarbu tik, kad kiti augalai nenustelbtų jų. Pastebėjau, kad klevai dera su neaukštais žoliniais augalais, akmenimis, medžio skulptūromis. Nuostabiai atrodo klevų ir nedidelio vandens telkinio derinys. Puikiai jie atrodo ir su žydinčiais, ir su puošnią lapiją turinčiais augalais. Kita vertus, sodas nuolat kinta: kai kas išryškėja pavasarį, kai kas vasarą, o kai kuo galima grožėtis net žiemą“, - pastebėjo pašnekovė.
Dalijasi patirtimi ir žiniomis
Klevelius ji renka pamažu. Niekada neperka brangių, neužsisakinėja paštu iš užsienio. „Kolekcija man turi kitą vertę ir tikslą. Tai mano laikas ir žinios. Bendravimas su augalais ir su žmonėmis. Dauguma mano augalų neverti nė lito, leidžiu jiems augti kaip nori, palieku apdžiuvusias šakas ir daržo žolės iš vazono kartais lipa“, - atviravo sodininkė. - Niekada nepamiršiu, kaip kažkada iš įsibėgėjimo pripuoliau pavasarį klevą genėti. O juk pavasarį leidžiame klevų sulą. Taigi dabar tai darau visu vegetacijos laiku, tik ne pavasarį“, - nevengė pripažinti klaidų Danielė.
Savo patirtimi ji mielai dalijasi su bendraminčiais. Bendravimas su jais moteriai teikia ypatingą malonumą. Kartu su botanike Dalia Bastiene ir želdinimo specialiste Eurika Urbonavičiūte, prieš metus įkūrė studiją „Sodo meno avilys“. „Bendradarbiaujame su Vilniaus botanikos sodu. Ten vykdome švietėjišką veiklą, rengiame kassavaitines paskaitas, dukart metuose rengiami aplinkos kūrimo ir želdinimo kursai“, - sakė pašnekovė. Kursuose norima padėti žmonėms patiems suprasti, ko jie nori, kurdami savo aplinką, papasakoti, kaip tai padaryti ir kodėl. Žinių čia gali pasisemti ar papildyti turimas ne tik visiški naujokai, bet ir dirbantys specialistai.
N. Baronienė
