Portalui tv3.lt G. Petkutė papasakojo apie gyvenimą pakeitusią motinystę, kūdikio auginimą Ispanijoje ir atskleidė iki šiol nuo visuomenės slėptą dukrelės vardą.
Goda, rudenį jūsų gyvenimas pasikeitė – tapote mama. Kokia buvo ta akimirka, kai pirmą kartą pamatėte savo dukrą?
Taip, ruduo iš tikrųjų tapo ypatingas, ir kas nuostabiausia – kad jis ypatingas bus iki tol, kol pati kvėpuosiu gyvenimu. Kiekvienas spalis bus gražus ne tik dėl nostalgiškai krentančių spalvotų lapų, bet ir dėl Onos gimtadienių.
Po Onos gimimo mano gyvenime pasikeitė viskas. Juk jau esu nebe viena ir jau niekada nebebus taip, kaip buvo. Net terapijoje labai garsiai nuskambėjo šitie žodžiai: „Goda, tu jau niekada nebūsi viena ir niekada nebūsi ta Goda, kuri buvo anksčiau.“ Taip ir yra.
Kadangi buvo cezario pjūvis, tai pirmiausia dukrą pamatė mano vyras. Aišku, išgirdus jos verksmą, kiek pamenu, tą pačią sekundę sustojo laikas ir atrodė, jog paskendau akimirkoje. Viskas susiliejo į visumą, pajutau, kad ji – mano amžinas tęstinumas, o tuo pačiu visų mano giminės motinų ir moterų. Ji buvo gražiausia ir tyriausia, ką buvau patyrusi per savo gyvenimo metus.
O kaip šiandien jaučiatės naujame – motinystės – kelyje?
Jaučiuosi puikiai. Esu absoliučiame išsipildyme (šypteli). Mano nuomone, už motinystę nėra nieko giliau. Tiesiog tai reikia pačiai patirti ir išgyventi.
Vis dėlto pirmieji mėnesiai su kūdikiu dažnai būna ir džiugūs, ir kupini iššūkių. Kaip juos išgyvenote jūs?
Galvoje dvi mintys: arba man labai pasisekė su dukra, nes neturėjau jokių iššūkių, arba puikiai tvarkausi su mamos vaidmeniu, todėl tokių kaip iššūkių nepriimu kaip po „iššūkių“. Faktas – naujos patirtys, situacijos kelia daug klausimų, bet tai nėra problema. Ypatingai šiais laikais, kai yra daugybė priėjimų prie įvairiausių socialinių medijų arba konsultacijų su profesionalais.
Tiesą sakant, pamenu, dar iki gimstant dukrai iš aplinkos sulaukiau daug visokiausių „patarimų“, kaip galimai bus, kas atsitiks, ko laukti, su kuo teks susidurti ir kaip pasikeisiu. Ir dar kartą įsitikinau, kad viskas taip individualu, jog kitų motinų patirtys niekaip nerezonuoja su manąja.
Užsiminėte, kad jau niekada nebūsite ta Goda, kokia buvote iki dukros gimimo. Tai kokių naujų savybių pastebite savyje, apie kurias anksčiau nė nesusimąstėte?
Motinystė mane labiausiai priartino prie manęs pačios. Kaip niekad esu dėkinga savo kūnui, didžiuojuosi juo ir vertinu. Onos atėjimas įnešė daugiau lengvumo ir švelnumo. Atradau daugiau ramybės, meilės savyje. Tapimas motina mano gyvenimą apvertė aukštyn kojomis visomis geriausiomis prasmėmis.
Sakoma, kad vaikai yra didžiausi mokytojai. Tai ko jau spėjo jus išmokyti mažytė?
Galbūt paleisti kontrolę. Kažkaip pati sąmoningai sau bandau priminti, jog mano dukra, atėjusi per mane, visgi atėjo susirinkti SAVO patirčių, praeiti SAVO pamokas, rinktis SAVO likimą. Žinant save, manau, nebus lengva tai padaryti, bet tikrai stengsiuosi (nusijuokia).
Anksčiau apie tai nekalbėjote, bet dabar užsiminėte, kad dukrą pavadinote Ona. Kodėl pasirinkote būtent tokį vardą? Ar ilgai užtruko jo paieškos?
Nors anksčiau taip negalvojau, laikui bėngant supratau, kad kas tikrai brangu, norisi saugoti. Onai vardą išrinkome labai natūraliai – vyro močiutės vardas buvo Ona. Daug istorijos jis priglaudė, vaikystės prisiminimų, tai nusprendėme, kad mūsų dukra bus kažkuria prasme viso to tęstinumas.
Šiuo metu gyvenate Ispanijoje. Kaip jaučiatės būdama mama toliau nuo artimųjų ir Lietuvos? Ar buvimas toliau nuo gimtinės nekelia ilgesio?
Ilgesio nesijaučia. Galbūt todėl, kad į Lietuvą grįžtame dažnai: ir vasarai, ir šventėms, ir darbams. Kol kas taip ir gyvensime – keliaudami.
O kaip visa tai susiklostė, kad namais tapo Ispanija?
Čia jau vyro dėka (šypteli).
O kur šiuo metu jūsų gyvenime liko aktorystė?
Tiesą sakant, į Lietuvą grįžti paskatina ir nauji projektai. Kol kas mažais žingsniais grįžtu į darbus. Laukia naujas serialas, filmas, kurį pradėsime filmuoti birželį, ir dar viena labai įdomi bei intriguojanti tinklalaidė su psichologu Dariumi Ražausku.
Tai aktorystė iš mano gyvenimo niekur nedingusi, tik į teatrą neskubu grįžti dėl krūvių, nes tada tikrai žinau, jog kentės mano santykis su šeima. Ona tam dar per maža. Kol kas dėlioju naujas patirtis Vilniuje – kuo arčiau šeimos. Tiesiog leidžiu viskam vykti natūraliai. Mokausi pasitikėti gyvenimu – juk viskas vyksta mūsų pačių labui.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
