Norėčiau pradėti cituojant 2009 metų liepos mėnesio leidinį Time. Tiesiog nemanau, kad įmanoma dar tobuliau ir įtikimiau apibūdinti XXI amžiaus jaunimą, tiksliau - Hipsterius.
"Hipsters are the friends who sneer when you cop to liking Coldplay. They're the people who wear t-shirts silk-screened with quotes from movies you've never heard of and the only ones in America who still think Pabst Blue Ribbon is a good beer. They sport cowboy hats and berets and think Kanye West stole their sunglasses. Everything about them is exactingly constructed to give off the vibe that they just don't care." (liet. Hipsteriai - tai tavo draugai, kurie šaiposi kai tu klausai Coldplay. Jie žmonės, kurie dėvi marškinėlius su užrašais cituojančius filmus, apie kuriuos tu niekada nesi girdėjęs. Hipsteriai - tai tie, kurie mano jog Pabst Blue Ribbon alus yra vis dar kiečiausias Amerikoj. Jie dėvi kaubojiškas skrybėles ir beretes bei tvirtina, jog Kanye West pavogė iš jų saulės akinius. Viskas, kas susiję su jais tiesiog rėkia 'Mums viskas vienodai'. ) Kažkur girdėta?
Pasak vieno šaltinio, sąvoka hipsteris kilo iš slengo, apibūdinančio žmones bėgančius nuo "meinstrymo" (angl. mainstream), klausančius alternatyviosios muzikos, besidominčius nepriklausomu kinu ir skaitančius tokius žurnalus kaip Vice. Aš hipsterius apibūdinčiau taip: tai žmonės kažkur tarp aštuoniolikos bei trisdešimt penkerių metų, ieškantys mados idėjų tuose pačiuose mados bloguose, vaikštantys į tas pačias drabužių parduotuves, besilankantys tuose pačiuose, dabar labai madinguose, nuskurusių įvaizdį primenančiuose undergroundiniuose bei bohemiškuose baruose, valgančius ekologišką maistą bei griaužiančius morkas viduryje gatvės ar paskaitose (ne dėl skonio ar vitaminų gausos, bet dėl įvaizdžio), ant kaklo pasikabinusius profesionalius foto aparatus (vietoje aksesuarų) ar važinėjančius miesto dviračiais. Tikiu, galbūt tai skamba labai smagiai ir šiuolaikiškai, tačiau tik tada jei visa ta daroma iš tikros aistros, pašaukimo ar pomėgių, bet ne dėl etiketės ar buvimo "kietu". Beje, dar pamiršau vieną labai svarbų "įprotį", kurį beveik privaloma išsiugdyti norint tapti hipsteriu ar kitaip vadinamu naujuoju hipiu. Geriausia būtų, kad taptum vegetaras, dar geriau - veganas. Trumpai tariant, tai žmonės, kurie įsivaizduoja esant kietesni už Andrių Mamontovą, Baracką Obama ir pačią Ameriką.
Mano manymu, dabartinis pasaulis tai visiškas chaosas, mirtininkė apokalipsė ar negailestinga mėsmalė, malanti viską į vieną masę. Vyrai rengiasi moteriškais drabužiais, moterys vyriškais (nešneku apie rimtus atvejus), didžėjai jazz muziką miksuoja su roko trenksmu ar rapo "bytu", kol galų gale visa muzika tampa vienoda, o greitu metu išvis nebeliks skirtingų muzikinių stilių, o tiesiog bus duodamas pavadinimas, susidedantis iš kokių septynių žodžių kaip pavyzdžiui: guitar rhytmical alternative funk metal pop remix. McDonaldai jau senai užkariavo Japoniją, o amerikietės - sushius, net šunų miniatiūriniai drabužiai parduodami už nešuniškus pinigus. Aukštakulnių batų sąvoka tuoj nesiskirs nuo sportbačių, juk pastarieji šį sezoną madingiausi su aukšta pakulne. Nebeliko individualumo, įvairialypių stilių bei subkultūrų, liko tik viena: vienodas hipsteriškumas - mišinys visko, kas šiuo metu ant bangos. Aš tikrai žinau, kad neeksperimentuojant bei nemaišant vienų dalykų su kitais neturėtume nieko naujo, tačiau, mielieji žmonės, viskam yra savos ribos. O gal jos jau nebemadingos?
Norėčiau pamerkti akį, pabaksnoti per petį Urban Outfiters bei kai kurių Lietuvos vintažinių parduotuvėlių šeimininkams už puikų verslo planą bei už išmonę, kaip parduoti paprastą eilinį skudurą, įvelkant ji į labai gražią etiketę. Šauniausiai būtų jei jie galėtų man duoti keletą patarimų, nes ir pačios galvoje sukasi tokio boutique idėja, kuri man padėtų užsidirbti pirmąjį šimtą tūkstančių. Juk dauguma Vilniaus ar Kauno vintage parduotuviu net ir nekvepia vintažu, o paprasčiausiais Made in China sintetinių drabužių dažais, tiesa taip nostalgiškai primenančius Kauno Urmo Bazę. Bet juk koks skirtumas, ne pasipuošti ten einame, o dėl gyvybės ir mirties klausimo: svarbiausia išlikti kietam ir lankytis tose vietose, kur lankosi tavo patys kiečiausi draugai. Nepykite ir nesmerkite manęs, tiesiog noriu, kad susimastytume. Galbūt jau užtenka būti vienas kito klonais? Kur individualumas? O galbūt dabar tai ir vadiname individualumu? Aš esu tu, o Tu esi aš.
Man dažnai ima šioks toks ironiškas juokas kai išvystu merginą arba vaikiną, apsivilkusius pačiais madingiausiais šio sezono drabužiais, kurie po keleto mėnesių jau bus ne tik nemadingi, bet netgi atstumtini. Juk supraskite, ne viskas, ką siūlo naujausios sezono tendencijos įsitvirtins mažiausiai vieneriems metams. Juk tendencijos, tai dizainerių eksperimentai, bandymai, kurie pasitvirtina tik praėjus kuriam laikui. Na, nebent jums patinka būti dizainerių bandomaisiais triušiais. Būtent tokie jūs ir tampate aklai sekdami naujausius bei karščiausius mados pasiūlymus, beatodairiškai šluodami parduotuvių vitrinose kabančius drabužius bei visiškai nepagalvodami, kuris drabužis ar tendencija tiktų prie jūsų gyvenimo būdo, jūsų charakterio savybių, vertybių, kūno sudėjimo. Tokius žmones vadinu pakabomis, parodomosiomis spektaklio lėlėmis, kabančiomis fojė arba gyvomis, vaikščiojančiomis parduotuvių reklamomis. Šitie žmonės, net patys nesuvokdami savo "reklaminės funkcijos", padeda hipsteriškoms parduotuvėms pildyti jų ir taip jau nemenką biudžetą. Juk šie žmonės jau nebeturi visiškai jokio išskirtinumo, individualumo ar charizmos. Visa tai pranyko ir pasislėpė po juodais Ray Ban akiniais bei susispaudė po kojas veržiančiais džinsais ir Converse sportiniais bateliais, dar lietuviškai vadinamais "inkariukais". Na, nebent jūs charizmą vadinate per viršų lipantį vyrišką užpakalį iš už po džinsų juosmens? Būtų viskas puiku, jei ne tūkstantis tokių pūpsančių charizmatišku vyriškų užpakalių sutiktų per vieną dieną. Taigi, taip jau išeina, kad arba šiais laikais charizma yra "bandos jausmas" arba tos charizmos ir individualumo jau išvis nebeliko. Neneigiu, gana neseniai ir man buvo gražu visas šis neohipizmas su visais jo "perliukais": aptempti siauri džinsai, Ray Ban akiniai, shopper bags, spalvotos tatuiruotės, puošiančios ištisus kūno plotus, plokščiapadžiai sandalai ar jau minėtieji "inkariukai" bei visas tas vintage šleifas. Tačiau kai žingsniuojant gatvėje apsidairiau aplink ir vieną sekundę pamaniau, kad atsidūriau veidrodžių karalystėje - susimąsčiau: kažkas čia ne taip.
Suprantu, XXI amžius nori nenori negailestingai mus verčia kovoti už savo vietą po saule, savo statusą bei pripažinimą būti svarbia asmenybe. Šis mazochistinis pasaulis mus tiesiog stumia į tą populiariosios ir masinės kultūros sūkurį, "papuošdamas" mus visus must have drabužėliais. Draugai ir draugės, nelėkime, nebėkime - juk nėra kur. Nejau nebeliko kitų, tikrųjų vertybių? Galų gale aš šimtu procentų sutinku, kad drabužiai - tai labai svarbi mūsų išraiškos dalis, kuri mums padeda išryškinti savo identitetą, vertybes, gyvenimo filosofiją. Tačiau dabar, visa ta masiška hipsteriška filosofija... Užsikabinęs ant nosies saulės akinius bei apsitempęs "rodostuojsuplyšiančius" džinsus bei apsivilkęs juodus marškinėlius su hipsteriškos grupės atvaizdu, ką tu, mano mielas drauge ar drauge, nori tuo pasakyti? Ką tu tokiu būdu nori išreikšti? Save? Nemanau, nebent šimtą savo jau vienodais tapusių draugų, iš kurių vienas esi ir tu. Juk aš esu tu, o tu esi aš. O dar 1940-aisiais hipsteriai bėgo nuo masių, popkultūros bei ieškojo kažko naujo, neatrasto, kitokio. Jautė meilę ne tik vienas kitam, bet ir menui, muzikai bei gyvenimui. Tiesiog mes nesuspėjame su laiku, visi norime išbandyti naujoves it tokiu būdu neatsilikti nuo "gyvenimo". Ei, aš nenoriu būti tavimi, ir prašau, meldžiu, rėkiu: Nebūk manim... aš noriu būti savimi!
