Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
0
TV3

Sakoma, visiems geras nebūsi. Visa tai nereiškia, kad neverta stengtis ar bent jau siekti santarvės su pasauliu. Kai kam tai pavyksta natūraliai, tereikia vidinės pusiausvyros, pasitikėjimo savimi, pozityvaus mąstymo ir atvirumo supančiai aplinkai ‒ toks įspūdis susidaro vos keletą minučių pabendravus su Donatu Dubausku, dar kitaip vadinamu Lietuvos indėnu.

REKLAMA

„Kaip spinduliuoji, taip tave ir priima“, ‒ gyvenimiškos patirties padiktuota filosofija dalinasi jis. Vienas žinomiausių Lietuvos indėnų, bendraminčių dar vadinamas Miegančiu Jaučiu, spinduliuoja vidine ramybe ir kelia pasitikėjimą, todėl nenustebkite, jei užsukę į Donato dirbtuves, norėsite čia pasilikti gerokai ilgiau nei planavote.

Apie rankdarbius ir daugelį sričių išmanančio amatininko darbo specifiką Donatas žino daug. Taip pat ir apie indėnų istoriją, papročius ir kultūrą. Tačiau kalba ne tik apie tai ‒ apie gyvenimo permainas ir kaip jį priima visuomenė.

REKLAMA
REKLAMA

Pateikiame antrąją interviu su D. Dubausku interviu dalį. Pradžią galite skaityti čia:

Lietuvos „indėnas“: kuo daugiau su visais draugauji, tuo saugiau gyveni (I)

Minėjai, kad pas tave į dirbtuves užsuka įvairūs žmonės. Turbūt ne tik apie savo gaminamus rankdarbius tenka pakalbėti?

Vieni ateina šiaip pabūti, nes jiems čia gerai. Kiti ateina kaip pas psichologą. Daug kam mano domėjimasis indėnų kultūra automatiškai siejasi su šamanais, galbūt jie tikisi, kad ir aš galiu tokiu būti. Žmonės ieško kažkokių atsakymų, jei turiu galimybę kiek galiu, tiek padedu. Man nesunku išklausyti ir duoti patarimą. Taip gyventi mieste įdomu: daug nuomonių, daug veidų ‒ kai kurie šypsosi, kai kurie ne. Daug labai keistų žmonių.

Kartais būna, kad „persikraunu“, nes emocijų tikrai daug. Tada reikia kelioms dienom užsidaryti, neatsakinėti skambučius – pasikrauti energetiškai. Kai labai daug bendrauji, tai išsunkia tave. Žmonės užduoda daug klausimų, kuriems reikia rasti daug atsakymų, juokauti. Su kiekvienu žmogumi rasti bendrą „sąlyčio tašką“ tam, kad galėtum bendrauti normaliai. Su vienais kalbi vienaip, su kitais kitaip, svarbiausia ‒ nesipykti.

REKLAMA
REKLAMA

Šiuolaikinėje kultūroje susidomėjimas egzotiškais dalykais kyla savotiškomis bangomis. Galbūt susidomėjimas indėnais išpopuliarėtų, jei tarkime Holivude būtų sukurtas naujas veiksmo filmas ta tema?

Taip tikrai gali nutikti. Aišku, viskas priklauso nuo to, kaip gerai tas filmas būtų sukurtas. Kostiumai, aktorių parinkimas, scenarijus ‒ viskas svarbu. Internetu susirašinėju su berniukais ir mergaitėmis, kuriems yra šiuo metu yra po 12 – 15 metų. Jie susidomi ir ieško informacijos, aš užvedu ant kelio, o toliau jau viskas priklauso nuo jų pačių – ar eis tuo taku, ar ne.

Tam, kad ta kultūra sudomintų, ją perteikti turi gražūs žmonės, nes didžiąją dalį publikos domina tik tokie. Jei kažką „užkabina“ drabužiai ir geri aktoriai, galbūt tas susidomėjimas gali išaugti į kažką daugiau. Juk istoriją žmonės pradeda mokytis taip pat todėl, kad kažkas juos sudomino – istoriniai žygiai, karai, kokios nors kultūros dalis.

REKLAMA
REKLAMA

Tokių kaip aš indėnistų labai daug. Lietuvoje mūsų, kurie vienas apie kitą žino yra apie 70, taip pat daug ir tokių, kurie vienas apie kitą nežino. Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje tos bendruomenės gerokai didesnės. Indėnų kultūra besidominčių žmonių netrūksta, rengiamos šventės, kuriose bandoma atkartoti šokius, rodomi drabužiai, atkuriamas gyvenimas tomis sąlygomis.

Patys indėnai į tokią mūsų veiklą žiūri labai skirtingai ‒ vieni teigiamai, kiti neigiamai. Radikalieji sako, kad nėra ko europiečiams apsimesti indėnais. „Žaiskite savo vikingus, kryžiuočius ir tt., nevokite mūsų kelio“, ‒ sako jie. Kiti gi atvažiuoja į mūsų rengiamas šventes, džiaugiasi tuo, kad yra žmonių, kurie tuo užsiima, kad rekonstruojama jų praeitis ‒ tai, ko jie patys ne visada daro.

Jie tokie patys žmonės kaip ir mes, o juk ne kiekvienas tūlas lietuvis domisi savo praeitimi, sutikime su tuo. Tas pats ir pas indėnus – vieni domisi savo praeitini ir bando išsaugoti, o kiti gyvena toliau ir stengiasi savo vaikus siųsti kuo toliau nuo rezervato, kad jie kuo greičiau asimiliuotųsi ir gyventų nerūpestingą jankių gyvenimą. Kitaip nei daug kas mano, šiais laikais pusnuogiai ant arklių indėnai nejodinėja ir bizonų nemedžioja. Rezervatuose yra stiprios profsąjungos, tarp indėnų įvairiausių profesijų atstovų, kazino tinklų savininkų, jie puikūs tiltų renovacijos ir dangoraižių statybos specialistai. Yra daug garsių aktorių, dailininkų, rašytojų, dainininkų.

REKLAMA
REKLAMA

Minėjai, kad rankdarbių gamyba tau yra tarsi meditacijos forma. O šiaip užsiimi vien meditacija?

O kam man medituoti? Aš esu laimingas žmogus. Turiu savo kelią, kuriuo einu, blogo niekam nedarau, priešingai – su visais mielai bendrauju. Žmonės šypsosi, gatvėje nepažįstami nori paspausti „leteną“ ar šiaip pasišnekėti, vaikai džiaugiasi. Aišku, siuvinėjimą galima pavadinti tam tikra meditacija, nes kiekvieną karoliuką suverti ir paskui dar apsiuvinėti užima laiko, ypatingai darant didelius dirbinius. Mėgiamą darbą, apskritai, galima vadinti meditacija, nes kiekvienas daiktas yra vis kitoks, aš niekada nedarau dviejų vienodų.

Ar nesunku būna kartais įdėjus tiek darbo į rankdarbį jį parduoti?

Toks visų menininkų likimas – mes arba turime, arba neturime. Viskas priklauso nuo mūsų kūrybos. Kuo daugiau savo dirbinių galiu pasiūlyti, tuo ratas pirkėjų, kuriems galėsiu ką nors realizuoti bus platesnis. Dėl to pradėjau kurti batus, o kadangi drabužius jau senai gaminau, dabar galiu aprengti žmogų nuo batų iki kepurės. Ketinu gaminti ir šviestuvus, galiu gaminti baldus. Užeis mintis – sukursiu ir vežimą su motoru. Kaip aš dažniausiai sakau savo klientams „tu pasakyk man savo viziją ir aš ją paversiu tikrove“. Kartais atrodo, kad laikas bėga per gretai ‒ pradedi pirmadienį ir štai žiūrėk jau sekmadienis.

REKLAMA
REKLAMA

Kadangi mano daiktai vienetiniai, aš visą laiką sukuriu kažką naujo ir tai yra mano stimulas tobulėti, eiti į priekį. Kai esi laisvas, nepriklausomas ir dar užsiimi kūrybine veikla, stimulą gyvenimui ir duoda būtent naujų uždavinių susigalvojimas. Jeigu nebus uždavinio, taps neįdomu kažką daryti, todėl dar nebaigęs vieno darbo sugalvoju kelis į priekį tam, judėčiau ir neleisčiau sau sustoti.

(Kalbant su Donatu vėl ir vėl norisi grįžti prie indėniškos tematikos. Sunku susilaikyti, kai prieš tave sėdi vaikščiojanti indėnų kultūros enciklopedija.)

Kiek siekia mano žinios apie indėnų kovas su kolonijalistais, pastarieji bandė čiabuvius nugirdyti? Kiek tokia jų strategija pasitvirtino?

Nugirdė juos ir tai yra normalu, kadangi Šiaurės Amerikos indėnai patys neturėjo jokių svaigiųjų medžiagų. Tuo tarpu Europos kultūra nuo amžių glūdumos su alkoholio vartojimu susijusi labai glaudžiai kurį laikmetį beimtume, senasis žemynas gėrė visą laiką ir žinojo, kur gauti ar kaip pasigaminti. Pas indėnus to nebuvo, todėl jų organizmai alkoholio praktiškai neskaidė ir kai tik jie pradėjo gerti iškart tapo alkoholikais. Jiems iš tiesų buvo labai sunku ‒ vieni žuvo, kiti prasigėrė, bet buvo ir tokių, kurie iš to sugebėjo išlipti.

REKLAMA
REKLAMA

Aišku, duodavo jiems kolonistai viskio, girdydavo, nes taip lengviau buvo susitarti. Tas pats principas „girtą tautą lengva valdyti“, kurį taikė Petras I-asis galiojo ir ten. Tais laikais pagal kai kuriuos Šiaurės Amerikoje galiojusius baltųjų rašytus įstatymus vyras turėjo gerti viskį. Indėnams tas alkoholis jėgų ir džiaugsmo nepridėjo. Kai juos pradėjo girdyto apgaulės būdu sakydami, kad „štai toks susitarimas, turi gerti ir tu“ reikalai gerokai pablogėjo. Ligos taip pat labai retino indėnų gretas, nes baltieji atsivežė savo ligas. Šiais laikais taip pat yra daug geriančių indėnų, viena iš rezervatų problemų yra būtent alkoholizmas.

Iš skaitytų knygų ir matytų filmų susidaro įspūdis, kad indėnų kultūroje garbės kodekso buvo laikomasi itin griežtai. Ar taip yra iš tiesų?

Garbės supratimas indėnams buvo aukščiau visko. Pagal senųjų laikų sampratą vyras turi būti drąsus, stiprus, tikras karys, jei nori gyvenime ko nors pasiekti. Garbė ir žygiai visiems – nuo berniuko iki suaugusio buvo svarbiau už viską, jų pagrindinis siekis. Nuo vaikystės berniukai buvo mokomi taip, kad iš jų užaugtų kariai. Jeigu esi geras karys tave ne tik gerbs, bet ir būsi gerai apsirūpinęs materealiai. Aišku, tarp indėnų atsirasdavo įvairių žmonių. Buvo ir kastos, kurių pačiame viršuje buvo vadas, žemiau kariai,  pačioje apačioje – bailiai ir tinginiai. Iš pastarųjų kiti genčių nariai pasijuokdavo, bet niekinamas nebuvo ne vienas.

REKLAMA
REKLAMA

Jų santvarkoje buvo unikalu tai, kad niekas niekam neturėjo teisės įsakinėti, nesvarbu esi vadas ar ne, tu neturi teisės versti kitų vykdyti savo norus. Kiekvienas žmogus yra individas, turintis savo nuomonę, jis ją gali reikšti arba pasilaikyti sau, taip pat jo nuomonės kiti galėjo įsiklausyti arba ne. Tarkime, einant į karą pas juos nebuvo taip, kad vadui liepus visi vyrai susirenka ir ruošiasi žygiui. Karys turintis statusą, pagarbą tarybos metu pareikšdavo, kad po keleto dienų ruošiasi ketina pulti kaimyninę gentį, kviesdamas kitus karius prie jo prisijungti. Joti su juo kartu ar ne būdavo kiekvieno asmeninis reikalas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų