Apie studijas, gyvenimą Tokijuje, kultūrinius skirtumus ir kasdienius iššūkius Kleo papasakojo naujienų portalui tv3.lt.
Idėja išvykti į Japoniją brendo ne vienus metus
Mintis išvykti studijuoti į Japoniją brendo ne vienerius metus – prieš galutinį sprendimą buvo ir nesėkmingas bandymas išvykti į mainus, ir svarstymai apie studijas Europoje. Vis dėlto galiausiai nugalėjo noras didesnio iššūkio ir visiškai kitokios patirties.
„Pirmos mintys vykti į Tokijų kilo maždaug prieš pusantrų metų, kai planavau antrą kartą dalyvauti studijų mainuose, tačiau tada nepatekau. Vėliau, jau baigusi universitetą, galvojau apie antras studijas ar magistrantūrą užsienyje. Iš pradžių labiau svarsčiau Europą – Ispaniją ar Vokietiją, bet supratau, kad labai norisi iššūkio ir kažko visiškai kitokio. Mane stipriai traukė Azija, o Japonija pasirodė įdomi savo energija ir įvairiapusiškumu. Dėl to ir priėmiau sprendimą vykti būtent čia“, – pasakoja Kleo.
Šiuo metu mergina Japonijoje studijuoja tarptautinio verslo magistrantūrą. Nors pats patekimas į programą nebuvo itin sudėtingas, daugiausia iššūkių kėlė pats stojimo procesas.
„Didžioji dalis informacijos ir paraiškų buvo japonų kalba, todėl viską reikėjo nuolat versti ir bandyti suprasti kuo tiksliau. Reikėjo išlaikyti du egzaminus – anglų kalbos ir specialų egzaminą verslo studijoms, kuris buvo gerokai sunkesnis, o laiko jam pasiruošti beveik neturėjau. Stojau tik į vieną universitetą, nes tinkamų ir finansiškai įperkamų programų nebuvo daug. Sunkiausia buvo ne patys egzaminai, o sprendimas galutinai ryžtis išvykti, bet pats procesas, žiūrint bendrai, buvo tikrai įmanomas“, – sako studentė.
Studijos Japonijoje vyksta anglų kalba ir apima įvairias verslo disciplinas, orientuotas į tarptautinį kontekstą.
„Studijuoju tarptautinį verslą – magistrantūros studijas. Tai įvairios verslo disciplinos, kurios orientuotos į globalų kontekstą. Kadangi programa skirta tarptautiniams studentams, visos studijos vyksta anglų kalba“, – aiškina ji.
Išvykimas į Japoniją
Nors išvykimas į Japoniją daugeliui gali atrodyti sudėtingas dėl vizų ir formalumų, Kleo sako, kad pats pasiruošimo procesas vyko sklandžiau, nei tikėjosi. Daugiausia iššūkių pareikalavo ne dokumentai, o praktiniai kasdieniai sprendimai.
„Iš tikrųjų viskas praėjo gana greitai. Ilgiausiai užtruko apgyvendinimo paieška, nes visa informacija buvo japonų kalba, o dėl didelio laiko skirtumo dažnai tekdavo keltis labai anksti, kad spėčiau susirašyti su nuomotojais. Japonijoje labai daug studentų ir gyventojų, todėl būstą sunku greitai „pagauti“ – viskas rezervuojama labai greitai, man tai užtruko apie mėnesį. Vizą gauti buvo nesudėtinga, jau turint universiteto patvirtinimą, o į Japonijos ambasadą nuvykus kaip studentei, ją gavau per savaitę ar dvi. Apskritai visas pasiruošimas vyko per vieną–du mėnesius, nors viską dariau gana trumpu laikotarpiu, ramiai spėjau susitvarkyti ir atvykti“, – pasakoja Kleo.
Atvykimas į Tokiją Kleo iki šiol išlikęs kaip vienas ryškiausių jos prisiminimų. Pirmosiomis dienomis ją labiausiai stebino miesto mastas, detalės ir visai kitokia atmosfera.
„Pirmąjį įspūdį prisimenu iki šiol ir labai norėčiau dar kartą pamatyti Japoniją tomis akimis, kuriomis ją mačiau pirmas kelias dienas. Iš karto patekau į miesto centrą – dangoraižiai, japoniški užrašai, ramenų kavinukės, o vėliau, nuvykus į ramesnį gyvenamąjį rajoną, viskas pasirodė labai jauku. Net lietingos dienos atrodė be galo gražios ir atmosferiškos, o mažos parduotuvėlės, tokios kaip „7-Eleven“, dar labiau sustiprino jausmą, kad patekau į visiškai kitą pasaulį. Nors prieš išvykimą buvo daug baimių ir nerimo, vos atvykusi pasijaučiau ramiai ir supratau, kad padariau teisingą sprendimą – iki šiol labai džiaugiuosi, kad išdrįsau“, – sako Kleo.
Išvykimo Kleo – nesigaili
Nors prieš išvykimą Kleo lydėjo daug abejonių ir neužtikrintumo, šiandien ji sako nė akimirkai nesuabejojusi savo sprendimu. Gyvenimas Japonijoje jai tapo ne tik studijų patirtimi, bet ir svarbiu asmeniniu etapu.
„Visiškai nesigailiu. Stojimo metu ir net dar kurį laiką po jo mane lydėjo didelis neužtikrintumas – buvo daug baimės ir klausimų, ar tikrai darau teisingą sprendimą. Vėliau supratau, kad tai buvo labiau savotiškas savęs sabotažas ir noras likti komforto zonoje. Net buvau planavusi vasario mėnesį grįžti į Lietuvą, bet skrydį perkėliau, nes noriu kuo daugiau laiko praleisti čia. Japonija man pasirodė visiškai nereali – savo atmosfera, kultūra, maistu ir žmonėmis, kurie kartu sukuria labai jaukią aplinką“, – pasakoja Kleo.
Atvykusi į Japoniją ji tikėjosi stipraus kultūrinio šoko, tačiau realybė pasirodė kiek kitokia. Pasak Kleo, prisitaikyti padėjo išankstinis domėjimasis šalies kultūra ir ankstesnė patirtis gyvenant užsienyje.
„Kultūrinis šokas buvo, bet ne toks stiprus, kokio tikėjausi. Labiausiai jis pasireiškė kasdienėse situacijose, kai ne visada aišku, kaip elgtis ir kas yra priimtina. Vis dėlto dar prieš atvykimą buvau nemažai domėjusis Japonijos socialinėmis normomis – žinojau apie nusilenkimą, asmeninės erdvės svarbą, tai, kad nepriimtina valgyti gatvėje. Manau, tai padėjo jaustis ramiau, be to, anksčiau jau buvau studijavusi užsienyje, todėl buvau nusiteikusi, kad viskas bus kitaip“, – sako ji.
Didžiausi iššūkiai, anot Kleo, laukė kasdienybėje – ypač pačioje pradžioje. Labiausiai ją nustebino kalbos barjeras ir intensyvi didmiesčio aplinka.
„Pradžioje sunkiausias dalykas buvo kalbos barjeras – visi ženklai, meniu, dokumentai pateikiami japonų kalba, o angliškai čia kalba labai nedaug žmonių. Dėl to beveik nuolat tenka naudotis „Google“ vertėju, net tokie dalykai kaip sveikatos patikra ar dokumentų pildymas tampa iššūkiu. Be to, labai stipriai jaučiau per didelį stimuliavimą – ryškios šviesos, daug garsų, be galo daug žmonių. Tokijas yra vienas tankiausiai apgyvendintų miestų pasaulyje, todėl iš pradžių tai labai vargino, tačiau laikui bėgant prie to pripratau ir dabar jaučiuosi gerokai ramiau“, – dalijasi Kleo.
Japonų kultūra
Nors Tokijas dažnai įsivaizduojamas kaip perpildytas ir chaotiškas miestas, Kleo sako, kad kasdienybėje saugumo jausmas čia ją labiau ramina nei gąsdina. Nors prieš atvykstant buvo girdėjusi įvairių nuomonių – nuo Japonijos kaip itin saugios šalies iki pasakojimų apie nepageidaujamą dėmesį – jos pačios patirtis kol kas visiškai priešinga.
„Kol kas pati nesu susidūrusi su jokiomis nesaugiomis situacijomis“, – sako Kleo, pridurdama, kad net tokie dalykai kaip šauksmai gatvėje ar automobilio signalas Tokijuje yra retenybė.
Pasak jos, tai glaudžiai susiję su vietine kultūra – žmonės čia ramūs, taikūs ir sąmoningai vengia konfliktų. Dėl to net ir gyvenant mieste, kuriame nuolat juda minios, saugumo jausmas išlieka stiprus.
Kalbėdama apie kultūrinius skirtumus, Kleo išskiria japonų uždarumą ir formalesnį bendravimą. Pirmasis kontaktas dažnai būna santūrus, o socialiniai ryšiai mezgasi lėčiau nei Lietuvoje.
„Labai jaučiasi pagarba ir hierarchija tarp vyresnių ir jaunesnių – tai man buvo didžiausias skirtumas“, – pastebi ji.
Draugystės Japonijoje formuojasi lėčiau
Vis dėlto, nors pradinis atstumas gali gluminti, ilgainiui jis atsiperka. Kleo pasakoja, kad draugystės Japonijoje formuojasi lėčiau, tačiau vėliau tampa kur kas gilesnės. Jos draugų ratas – mišrus: tiek japonai, tiek užsieniečiai, nors su vietiniais ryšiams užmegzti reikia daugiau kantrybės.
„Kai tas etapas praeina, žmonės tampa labai draugiški ir rūpestingi“, – sako Kleo.
Gyvenimas Japonijoje Kleo atnešė ne tik kultūrinių atradimų, bet ir kasdienių iššūkių, susijusių su maistu bei kainomis. Pasak jos, pirmieji mėnesiai buvo kupini netikėtumų, tačiau laikui bėgant viskas tapo sava ir suprantama.
„Iš pradžių buvo gana keista, nes bendrabutyje neturiu virtuvės ir valgau tai, kas pateikiama per pusryčius ir vakarienę. Pradžioje valgydavau net nelabai žinodama, kas tiksliai yra lėkštėje – atpažįsti ryžius ar daržoves, bet daug produktų buvo visiškai nepažįstami. Japoniškas maistas labai skiriasi dėl gausybės jūros gėrybių, įvairių žuvų ir net kitokių daržovių. Dabar, jau pragyvenusi čia penkis–šešis mėnesius, esu visiškai pripratusi. Iš pradžių skoniai buvo labai neįprasti, bet šiandien japonišką maistą labai mėgstu ir juo nuoširdžiai džiaugiuosi“, – pasakoja Kleo.
Pasikeitė ir jos požiūris į kainas – nors iš pradžių atrodė, kad gyvenimas Japonijoje bus gerokai brangesnis, realybė pasirodė kiek kitokia. Anot Kleo, ypač tai jaučiama kasdienėse situacijose, pavyzdžiui, kavinėse ar restoranuose.
„Kainų skirtumas jaučiasi, bet jis nėra labai drastiškas – daugeliu atvejų Japonijoje net pigiau nei Lietuvoje. Kartais net juokaujame, kad aukštesnės kainos čia yra „europietiškos“. Lietuvoje kavinėje už gėrimą ir maistą dažniausiai mokėdavau 8–10 eurų, o Japonijoje dažnai pakanka 5 eurų. Be to, čia labai daug nebrangių vietų, kur už 3–4 eurus galima suvalgyti pilną, kokybišką patiekalą. Bendrai vertinant, gyvenimas Japonijoje kainuoja panašiai arba net šiek tiek pigiau nei Lietuvoje“, – sako Kleo.
Lietuva visada užima vietą širdyje
Nors gyvenimas Tokijuje Kleo atvėrė daugybę naujų patirčių, ryšys su Lietuva išliko labai stiprus. Pasak jos, ilgesys dažniausiai aplanko ne per didelius dalykus, o per paprastas, kasdienes detales, kurios primena namus.
„Labiausiai pasiilgstu žmonių – savo draugų, sesių, šeimos. Tai tikrai pagrindinis dalykas. Taip pat pasiilgstu pasivaikščiojimų Vilniaus gatvėmis, nes visą gyvenimą gyvenau Vilniuje ir kartais Tokijuje pasitaiko vietų, kurios jį primena. Labai trūksta ir gamtos – čia jos nėra daug, parkų taip pat nedaug. Lietuvoje turėjau kiemą, galėjau bet kada išeiti į lauką, o čia, gyvenant tankiai apgyvendintame rajone, to padaryti negaliu“, – atvirauja Kleo.
Ilgesys pasiveja ir per skonį – maistą, kuris, anot Kleo, dažnai siejasi su namų jausmu ir kasdienybe Lietuvoje.
„Labai pasiilgstu tam tikrų maisto produktų – sūrelių, bandelių. Sūrelių, laimei, čia radau, net lietuviškų, tik kitoje pakuotėje, todėl tuo labai džiaugiausi. Vis dėlto pasiilgstu „Lidl“ bandelių, kibinų, šakočio, varškės, varškėčių – tokių paprastų, kasdienių dalykų. Nors trūksta ir miesto, ir gamtos, ir maisto, labiausiai vis tiek trūksta žmonių“, – sako ji.
Gyvendama Japonijoje Kleo sutiko ir keletą tautiečių, nors, kaip pati pastebi, lietuvių bendruomenė čia nėra didelė ir dažniausiai susibūrimai įvyksta ne atsitiktinai.
„Buvau susitikusi su dviem lietuvėmis – su viena buvome gana artimai susidraugavusios, tačiau ji jau išvyko, nes buvo atvažiavusi trumpesniam laikotarpiui. Šiaip lietuvių neteko sutikti visiškai atsitiktinai – dažniausiai susipažinome per pažįstamus ar socialinius tinklus. Kartais mane surasdavo patys žmonės, kartais susipažindavome per bendrus draugus. Taip tie ryšiai ir užsimezgė“, – pasakoja Kleo.
Rekomenduoja atvykti visiems studentams
Vis dėlto, nepaisant ilgesio, Kleo nė kiek neabejoja savo sprendimu išvykti ir sako, kad Japonija – patirtis, kurią rekomenduotų kiekvienam studentui.
„Labai stipriai rekomenduočiau Japoniją kitiems studentams. Tai nereali šalis, o galimybė joje pagyventi – ypatinga patirtis. Jeigu būčiau atvažiavusi tik kaip turistė, dviejų savaičių tikrai nebūtų pakakę. Net ir dabar, čia gyvendama jau penkis–šešis mėnesius, jaučiu, kad dar labai daug ko nespėjau pamatyti. Manau, kad galimybė pagyventi čia net keturis ar penkis mėnesius, pavyzdžiui, atvykstant studijų mainams, yra labai didelė vertė, kuri tikrai praplečia akiratį“, – sako Kleo.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
