Kai vienas garsiausių televizijos prodiuserių Laurynas ŠEŠKUS gavo prestižinį darbą Londone, paskui jį nusekė ir tame pačiame mieste įsidarbinusi jo žmona Indrė Trakimaitė. Tik sutuoktinių darbinius planus kita linkme pakreipė dukrelės Mėtos gimimas.
„Gal ir nebūtume skubėję taip greitai grįžti, jeigu ne atsiradusi Mėta”, - prisipažįsta senamiestyje su šeima gyvenantis televizijos prodiuseris. Vyrui pritaria ir žmona viešųjų ryšių specialistė Indrė: „Norėjosi turėti tikrą šeimą. Vaikus vis tiek yra lengviau auginti savo gimtame mieste”.
Motinystė - įdomiausia veikla
- Abu esate labai aktyvūs ir kūrybingi žmonės, kurie nuolat yra įsisukę į darbų gausybę. Kaip jaučiatės naujame jaunų tėvelių kailyje?
Indrė: Dabar užsiimu pačia įdomiausia veikla savo gyvenime. Niekada nemaniau, kad auginti vaiką yra taip įdomu. Su Mėta diena praeina labai greitai: mudvi žaidžiame, mokomės, einame pasivaikščioti, važiuojame į įvairius būrelius, susitinkame su kitomis mamomis. Netgi Laurynas, kiekvieną dieną išeidamas į darbą, sako: „Kaip aš jums su Mėta pavydžiu”. Iš tikrųjų motinystei reikia subręsti, jeigu man dabar būtų dvidešimt keleri metai, galbūt taip nevertinčiau kiekvienos su vaiku praleistos akimirkos. Labai džiaugiuosi, kad mūsų vaikas atėjo tuomet, kai supratau, kad labai noriu būti mama. Ir netgi Laurynas, mano vyras, yra pasakęs, kad jis niekada nesitikėjo, jog aš būsiu tokia gera mama.
Laurynas: Įsivaizdavau, kad kokį mėnesį ar du darbe jausiuosi apsnūdęs, ieškosiu, kur prigulti, tačiau naktimis Mėta mūsų nenukankina. (Šypsosi.) Kai savaitgalį praleidžiame visi kartu, pirmadienį darbe būna neapsakomai sunku. Kompiuteryje turiu vieną kitą Mėtos nuotrauką, todėl bet kada galiu pasižiūrėti, kaip ji gražiai juokiasi.
- Koks buvo tas momentas, kai pirmąkart išvydote savo dukrelę?
Laurynas: Iš tikrųjų vaiko gimimą aš įsivaizdavau visai kitaip - maniau, kad tą akimirką įvyks kažkoks nušvitimas ir meilės priepuolis, kai norėsis kuo greičiau apkabinti savo vaikelį. Tačiau iš pradžių apėmė toks keistokas jausmas, tarsi nesusigaudyčiau, kas aplinkui vyksta: „Oi, o kas čia toks?” Ir kokias tris keturias dienas su Mėta po truputį vienas kitą jaukinomės, o tas ryšys kiekvieną dieną vis stiprėjo.
Indrė: Laurynas labai greitai pamatė Mėtą, tikriausiai pirmiau už mane. Jis buvo pasiruošęs dalyvauti gimdyme, tačiau kadangi man buvo atliekamas neplanuotas cezario pjūvis, privalėjo laukti už durų. Taigi jis taip ir neturėjo galimybės nualpti. (Juokiasi.)
- Paprastai, kai jauni tėvai susilaukia pirmagimio, juos ima persekioti įkyrios baimės, susijusios su jo augimu.
Laurynas: Tų baimių būta įvairių, ypač Indrei. (Juokiasi.) Kažkodėl, kai Mėta tik nusičiaudėdavo, mamai vis imdavo atrodyti, kad vaikelis jau serga. Neseniai su Indre prisiminėme, kaip pirmąsias dienas bijojome Mėtos. O ji kvėpuoja? O juda? O galima prie jos prisiliesti? (Šypsosi.)
Indrė: Mėtos tėtis yra ramesnis ir turi daugiau patirties negu aš. Ligoninės personalas stebėjosi, kai Laurynas pirmas Mėtai keitė sauskelnes, ją prausė. Ir draugės sakydavo, kad Laurynas bus labai geras tėtis, ir iš tikrųjų taip yra. Jis yra gyvenęs su brolio šeima, todėl ne kartą jam yra tekę prižiūrėti jo mažąsias dukreles. Netgi kai gyvenome Londone, mano studijų draugė Beata Nicholson kelis kartus Lauryno prašė pasaugoti jos mažąją dukrelę. Manęs to niekada neprašė... (Šypsosi.)
- Gal jau pastebėjote kokius nors pirmuosius dukters polinkius į meninius dalykus?
Laurynas: Mėta yra labai sociali, jai viskas įdomu. Pirmas daiktas, kurį ji suprato, - kuo skiriasi televizoriaus pultelis su baterijomis ir be jų. (Juokiasi.) O ir mūsų abiejų telefonai yra pilni jos įvestų įvairiausių simbolių ir raidžių. (Beje, per interviu Mėta išmoko telefonu fotografuoti ir daryti vaizdo įrašus - red. past.)
Indrė: Dabar maži vaikai yra tokie gudrūs. Telefonas, televizoriaus pultelis ir kompiuteris yra patys mėgstamiausi jų žaislai.
Prasmingos atostogos
- Augindami savo pirmagimę turite pagalbininkų?
Indrė: Mums labai padeda Lauryno ir mano mama, jos abi gyvena Vilniuje ir mielai pabūna su Mėta, kai tik reikia. Kažkodėl vis dar atsiranda manančių, kad vaikų auginimas nuvargina, tačiau man labai lengva ir paprasta būti su savo vaiku. Prisimenu, ta pati Londone gyvenanti mano draugė Beata, kai jai gimė antras vaikas, yra sakiusi, kad vieno vaiko auginimas yra didžiulė prabanga ir malonumas, tarsi atostogos, o du vaikai - tai jau savotiškas darbas. Iš tikrųjų tai yra prasmingiausios atostogos, geresnių net įsivaizduoti negalima.
- Tačiau neretai išgirsi, kad vaikelio atsiradimas gerokai apsunkina laisvalaikį arba atostogas.
Indrė: Kai Mėtai dar nebuvo keturių mėnesių, su ja išskridome į Kretą. Viskas buvo daug paprasčiau, negu mes tikėjomės. Kai žurnaluose skaitau apie žmones, kurie Rytuose randa gyvenimo prasmę, galvoju, kam jos ieškoti Indijoje ar Nepale, kai didžiausią gyvenimo prasmę atrandi gimus vaikeliui. Būtent tada imi galvoti, kokį pasaulį po savęs paliksi savo vaikui, todėl susimąstai ir apie ekologiją, pasaulio išsaugojimą ir taiką ar žmonių tarpusavio santykius.
Laurynas: Lietuvių nenaudai reikia pasakyti, kad labai smagu su mažu vaiku atsirasti užsienyje - pajunti aplinkinių pagarbą, paslaugumą ir dėmesį. Lietuviai visą savo gerumą ir šilumą laiko užspaudę kažkur giliai savyje ir stengiasi to neparodyti. Kai Indrė su vežimėliu atsidaro parduotuvės duris ir laiko jas bandydama įvažiuoti, pro jas dar praeina koks dvidešimt žmonių, tačiau tik dvidešimt pirmas pasiūlo padėti pakliūti vidun. (Šypsosi.)
Prodiuseris - ne meistrelis
- O ant kurio iš jūsų pečių dažniausia gula visi buities rūpesčiai?
Laurynas: Gal daugiau ant Indrės. Tiesą pasakius, esu lengvai susipykęs su buitimi. (Šypsosi.) Paveikslams parinkti tinkamą vietą ir juos sukabinti galiu, bet kokį varvantį kraną sutvarkyti - man neįdomu. Na, aš nesu meistrelis, kuris savaitgalį savo malonumui krapštosi po mašinos kapotu.
Indrė: Kiekvienas žmogus turi dirbti savo darbą, todėl dabar jeigu reikia atlikti smulkius buities darbus, samdau meistrelį - jis pataiso ir sugedusias duris, ir klozeto bakelį. Tačiau Laurynas labai gerai ruošia maistą. Visų draugų yra pripažintas geriausiu blynų kepėju, o aš pati tik bandau to mokytis. Mūsų šeimos modelis yra paremtas demokratija, - abiejų mūsų nuomonės yra vienodai svarbios visais klausimais.
Laurynas: Tikrai tau svarbi ir mano nuomonė? (Juokiasi.)
Indrė: Taip, Laurynai, svarbi. (Šypsosi.)
- Smalsu, o galbūt kokioje nors gyvenimiškoje situacijoje Laurynui teko ginti savo žmoną nuo kokių niekdarių?
Indrė: Ne, tokios situacijos nebuvo. Bet tikiu, kad jis mane apgintų - tiek veiksmais, tiek žodžiais. Su Laurynu jaučiuosi labai saugiai, nes jis visose situacijose yra labai geras ir prognozuojamas žmogus.
Meilė gimė prie baro
Laurynas ir Indrė susipažino prieš aštuonerius metus naujienų agentūros BNS dešimties metų jubiliejaus šventėje. Tuomet Indrė dirbo tuometinės socialinės apsaugos ir darbo ministrės atstove spaudai, o Laurynas - LNK televizijos kūrybos direktoriumi. Iki tol jie jau buvo ne kartą matęsi, todėl Indrė pasisveikino su jau daug televizijoje nuveikusiu jaunuoliu: „Jis neatsakė į mano pasisveikinimą, tačiau netrukus, prisėdęs šalia prie baro, pradėjo rodyti iniciatyvą. Žodžiu, meilė gimė prie baro”.
„Kaip aš nesupratau, kad dar tą patį vakarą man reikėjo bėgti nuo Indrės, nes po 15 minučių pažinties ji man pareiškė: „Gal jau nereikėtų užsisakyti antro kokteilio?” - šmaikštauja televizijos prodiuseris.
Maloniai pasišnekučiavę jaunuoliai nuėjo dalyvauti šventės proga surengtame boulingo turnyre. Laurynui labai sekėsi žaidimas - jis laimėjo pirmąją vietą bei didžiulį maišą skalbimo miltelių ir juos apdairiai pasidėjo Indrės automobilyje, taip planuodamas dar kartą susitikti su jam patikusia mergina. Įdomiausia, kad tą vakarą susidraugavę jaunuoliai taip ir neapsikeitė telefono numeriais, tačiau jau kitą dieną Laurynas parašė Indrei žinutę.
Kur taip skubėjo?
Laurynas: Čia man iki šiol klausimas.
Indrė: Laurynas skubėjo...
Laurynas: Na, gerai, pasipiršau, bet kam reikėjo paskui tuoktis? Nežinau, čia man pačiam nesuvokiama, kodėl viskas įvyko taip greitai. Kai esi įsimylėjęs, viską ne taip įsivaizduoji... (Juokiasi.) (Ne, aš juokauju, dėl nieko nesigailiu, - skubiai pasitaiso jis.)
Indrė: Viskas buvo labai gražu ir romantiška: po pusės metų draugystės Laurynas pasipiršo Ispanijoje per mūsų pirmąsias atostogas. Ir po pusantrų metų mes susituokėme. Man buvo 25, Laurynui - 27.
Laurynas: Mums atrodė, kad esame du pagyvenę žmonės, daug matę gyvenime, todėl jau nebuvo ko laukti.
Kartą pašmaikštavo, kad Indrę vedė dar ir todėl, kad ji visą gyvenimą jį juokintų.
Laurynas: Taip ir yra. Tarkim, mano bičiulis Haroldas Mackevičius, kuris yra profesionalus humoristas, mane prajuokina retai, o žmona Indrė tai padaro dažnai. Tiesiog kartais labai skiriasi mūsų požiūriai į tuos pačius dalykus.
Indrės karjera
„Turiu šiek tiek ir darbinių projektų, tačiau dabar visas mano laikas skirtas dukrelei - noriu, kad ji jaustųsi saugi, laiminga ir mylima”, - sako Indrė, drauge su buvusia verslo žinių vedėja Rasa Jakilaitiene ir renginių organizatoriumi Jogaila Morkūnu įsteigusi bendrovę „Media 3”.
Indrė Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką ir ryšius su visuomene. Studijų metais Lietuvos televizijoje rengė reportažus „Panoramai”, „Labam rytui”, vėliau pagal mainų programą „Erasmus” studijavo Olandijoje, o grįžusi pradėjo dirbti ministrės V.Blinkevičiūtės atstove spaudai.
„Tai buvo labai didelis iššūkis mano gyvenime. Prisimenu, kad tuomet tai buvo pakankamai nauja sritis, o Vilniaus universitete tik neseniai buvo pradėti dėstyti ryšiai su visuomene. Išvis manau, kad mudu su vyru į savo vėžes įšokome labai geru laiku, kai kūrėsi tiek komercinės televizijos, tiek ryšių su visuomene verslas”, - pabrėžia Indrė.
„Nemanau, kad mes būtume mažiau laimingi, jeigu dabar būtume kokie daktarai, - juokdamasis įsiterpia Laurynas. - Tik aš nebūčiau sugebėjęs niekaip baigti medicinos studijų”.
Lauryno karjera
Kaip nepriklausomas prodiuseris Laurynas daugiau nei prieš metus įkūrė prodiuserinę kompaniją „TV Play”. (Jų produktai - per LTV „Lietuvos tūkstantmečio vaikai”, „Lietuvos balsai”, per LNK „Auksinė savaitės blykstė”, „Antanėlio Lietuva” ir kt.)
Dar studijuodamas meno kritiką Vilniaus dailės akademijoje, Laurynas tapo žurnalo „Interjeras” redaktoriumi. Kartą jis pasibeldė į ką tik įsikūrusios LNK televizijos duris ir pasiūlė sukurti televizinę to žurnalo versiją. Išgirdo: „Labai gerai, po dviejų savaičių užpildysite eteryje esančią skylę”. Televizinio išsilavinimo neturinčiam Laurynui karjera klostėsi labai nuosekliai ir sėkmingai: jis pradėjo dirbti LNK savireklamos skyriuje, po truputį kūrė specialiuosius renginius, tapo šios televizijos kūrybos direktoriumi. Beje, vienu metu netgi pats buvo televizijos vedėju.
Kartais skaitydamas paskaitas, jis sulaukia iš studentų klausimų, kaip reikia siekti karjeros televizijoje. Prodiuserio atsakymas būna labai paprastas: „Prašykitės nemokamais asistentais, tuomet galbūt be jūsų negalės išsiversti”. Gal yra sulaukęs kokių nors intriguojančių pasiūlymų? „Esu kvailas, todėl kai man šypsosi jaunos merginos, galvoju, gal aš esu gražus”, - juokaudamas išsisuka prodiuseris.
Paklaustas, kodėl iš simpatiškos ir komunikabilios savo žmonos Indrės nebandė lipdyti televizijos vedėjos, susimąsto: „Jeigu galvočiau, kad būti žvaigžde yra kažkas nerealaus, galbūt ir padaryčiau Indrei tokią dovaną. Tačiau kas čia būtų per dovana? Tiesiog tai yra toks pats darbas kaip ir visi kiti. Beje, kažkurioje televizijos laidoje esu stebėjęs savo žmoną kaip viešnią ir turiu pasakyti, kad ji ganėtinai neblogai atrodė. Tik to jai nepasakiau”. (Šypsosi.)
