Artėjant didžiausioms metų šventėms, L. Kalpokaitė kalbėjosi su naujienų portalu tv3.lt ir pasidalijo, kaip Kūčios bei Kalėdos atrodo jų šeimoje, kokias tradicijas moteris stengiasi išsaugoti bei kokios dovanos kasmet sulaukia iš savo vyro Jono.
Eglutės puošimą patiki kitam žmogui
Jau gruodžio pradžioje Larisa ir Jonas džiaugėsi turėdami savo kalėdinę eglutę, kurios atsiradimas judviejų namuose turi ypatingą istoriją. Pasirodo, jau 16 metų jiems šį kalėdinį simbolį kasmet parūpina artimas bičiulis, kuris sutuoktiniams ne tik sukuria unikalią eglutę, bet ir pats ją papuošia.
„Mūsų vienas auksarankis draugas, pedagogas Arūnas Narauskas, kiekvienais metais mums atveža eglutę. Jis iš kartono padaro tokį cilindrą ir prie jo priklijuoja eglučių, kėnio arba pušaičių šakeles. Tikrų medelių mes nekertame, tai – tarsi mūsų meilės gamtai išraiška.
O pačią eglutę taip pat papuošia Arūnas, jis mums privežęs labai gražių mažų žaisliukų iš šiaurės šalių. Šiemet mūsų eglutė papuošta angeliukais, obuoliukais, o viršūnėje – pelėda. Labai savotiška, bet labai graži eglutė“, – šyptelėjo L. Kalpokaitė.
Larisos prisiminimuose – ne vienas itin šiltas ir gražus kalėdinis momentas iš vaikystės. Kaip pasakojo moteris, jų namuose tėtis Kūčių vakarą turėjo savitą, nepaprastai mielą tradiciją, kuri suburdavo visas tris dukras – kartu užsiimti būrimais.
„Tai darydavome su vašku ir žvakėmis, taip pat per petį mesdavome batą, padėdavome po lova. Mums, mergaitėms, pagrindinis klausimas būdavo dėl kavalieriaus – burdavome, iš kurios pusės jis atjos ir panašiai. Iki šiol prisimenu šelmišką tėčio šypseną, jam turbūt buvo labai juokinga, kai trys dukros lašina vašką ir žiūri, kas čia bus.
Ir, žinoma, kaip sovietmečio vaikui, man labai yra įsiminęs mandarinų kvapas. Juk dabar jų galime įsigyti bet kada, o anksčiau tekdavo stovėti eilėse. Prisimenu, kaip pati, dar būdama studente, stovėjau milžiniškoje eilėje prie baisaus šalčio. Kai prieš mane buvo likę tik du žmonės, paaiškėjo, kad mandarinai baigėsi. Kiek skausmo buvo...“ – prisiminė L. Kalpokaitė.
Tėvų tradicijas saugo iki šiol
Kai Larisa sukūrė šeimą su savo vyru Jonu, jų šventinis maršrutas tapo tarsi nerašyta tradicija – kiekvienais metais, Kūčių dieną, nepaisant oro, jie leisdavosi į kelią pas vyro tėvus į kaimą. O ten atvykus prasidėdavo pasiruošimas jaukiai Kūčių vakarienei, kurioje visada būdavo 12 patiekalų.
„Vyro mama jau būdavo padariusi visą didžiausią darbą – išvirusi grybus, morkas, bulves ir visa kita, kas reikalinga mišrainei. O pagrindinis mūsų bendras darbas būdavo tešlos minkymas ir auselių kepimas. Jos būdavo ne mažos, o delno dydžio. Dailiai jas suklijuodavome, kepdavome ir man tai buvo pats skaniausias Kūčių stalo patiekalas.
Žinoma, būdavo patiekta ir burokėlių mišrainė su raugintais kopūstais, mažiausiai dviejų rūšių silkės, spanguolių kisielius, šližikai, mūsų atvežtas karpis. Dar viena mūsų Kūčių stalo tradicija, kurios nemačiau niekur kitur – virti kviečių grūdai. Tai – senovinė aukštaičių tradicija. Tėvukas pririnkdavo grūdų, išvirdavo ir mes juos valgydavome su aguonpieniu“, – pasakojo aktorė.
Nors Larisa su vyru Jonu jau daug metų Kalėdas švenčia Vilniuje, juodu stengiasi išlaikyti tradicijas, kurias puoselėjo anuomet. L. Kalpokaitė iki šiol visada per Kūčias gamina tuos pačius 12 patiekalų, o sūnus prisideda prie gardžiųjų auselių gamybos.
„Mūsų sūnui jau 40 metų, tačiau su juo iki šiol išlaikome tradiciją kartu gaminti auseles. Jis minko ir kočioja tešlą, o aš auseles sulipdau. Čia būna pagrindinis darbas, visa kita pasigaminu iš anksto. Visada suskaičiuojame, kad būtų 12 patiekalų, įskaitant ir duoną, kompotą, obuolius, plotkeles. Ir jokių naujovių, viskas – labai tradiciškai“, – pabrėžė pašnekovė.
Larisos Kūčių vakarienė vaikystėje nebuvo įsivaizduodama be būrimų, ši tradicija taip pat iki šiol išlikusi jos šeimoje. Tiesa, dabar būrimai atrodo kiek kitaip.
„Kai prieš daugiau nei 20 metų mirė Jono tėvukas, jis jam įdavė gniutulą šieno. Nuo tada mes kiekvienais metais tą šieną paklojame ant stalo, ant viršaus dedame baltą staltiesę. O po vakarienės traukiame šiaudą ir žiūrime, kas ilgiau gyvens.
Beje, kai švęsdavome kaime, tėvai visada palikdavo po vakarienės ant stalo negendantį maistą – kad naktį ateinančios dūšelės turėtų kuo pasivaišinti. Jono tėtis taip pat visada mus pašlakstydavo šventintu vandeniu, o vėliau eidavo į tvartą šventinti gyvulių“, – gražiomis tradicijomis dalijosi L. Kapokaitė.
Atskleidė, kokios dovanos kasmet sulaukia iš vyro
Kai pokalbis pakrypo prie kalėdinių dovanų, Larisa šyptelėjusi prisipažino, kad nuo pat vaikystės dovanų pakavimas jai nėra malonus užsiėmimas – šis kruopštus darbas labiau primena vargą. Visgi, pasak pašnekovės, jų šeimoje svarbiausia ne įmantrios pakuotės, o dėmesys – artimieji vieni kitus palepina nedidelėmis, bet jaukiomis dovanėlėmis.
„Vyras įprastai rūpinasi mano intelektualiniu veidu ir dovanoja labai geras knygas – kitos dovanos per Kalėdas jau net nelaukiu, – juokėsi L. Kalpokaitė. – O sūnus tėvui dovanoja knygų prenumeratą. Na, mano vaizduotė truputį lakesnė – pavyzdžiui, pasirūpinu jų kvepalais, muilu, šampūnu ir panašiai. Didesnes dovanas perkame per gimtadienius, o kalėdinės – ne apie įmantrumą, o apie dėmesį vienas kitam.“
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
