Vasara baigiasi. Kas nors džiaugiasi per atostogas patyręs meilės nuotykį ir tikisi tęsinio. Kam nors skaudu dėl nutrūkusio romano. Kai kas nerimauja, kad apie trumpalaikį susižavėjimą nesužinotų antroji pusė. Apie tai, kodėl kyla vasariškų jausmų karštis ir kaip jie atvėsta, kalbamės su psichologu Olegu Lapinu. Nuomonę apie meilę prie jūros dėsto televizijos laidų vedėjai Arnas Klivečka ir Nijolė Oželytė, žinantys, kas tai yra.
Vieną vasaros rytą spaudos apžvalgininkas Juozas Šalkauskas pasakojo anekdotą: „Žmona klausia į kurortą susirengusio sutuoktinio, kodėl šis neužsimovė vestuvinio žiedo. Vyras nustebo: „Žiedo? Per tokį karštį?“
Psichologo ir šeimos konsultanto O.Lapino teiraujuosi, kodėl kurortuose aistros įsižiebia lengvai ir greitai. „Turbūt baisiausias dalykas per atostogas - nuobodulys. Tradiciškai į kurortus važiuoja gerai uždirbantys, aktyvūs žmonės. Jei ten neturi ką veikti, ieško stimulo. Juo tampa pažintys ir jaudulys. Kai tiriama, kokius išgyvenimus žmonės vertina labiausiai, pirmose vietose būna aistra ir įsimylėjimas“, - tvirtina psichologas.
Vasaros meilės romanai dažnai baigiasi sulig šiltuoju metų laiku. Toliau rutuliojasi ir rimtais santykiais virsta tik vienas kitas.
O.Lapinas mano, kad tęsinys gali kelti pavojų, dėl to jo vengiama. Mat tolesni santykiai gali lemti prieraišumą, priklausomybę, reikalavimus ir kitus nemalonius dalykus.
Stebiuosi, kodėl psichologas prieraišumą įvardija kaip nemalonų dalyką. „Nes atsiranda meilės kančios“, - teigia jis. Taigi kurortiniai romanai dažnai būna panašūs į malonius, bet neilgai trunkančius meilės žaidimus.
Pasak psichologo, būna, kad per atostogas vyras nori jaustis vyru, o moteris - moterimi, tai yra sulaukti dėmesio, patvirtinimo, jog vis dar domina kitą lytį. „Norima įsitikinti, kad kam nors vis dar patinki, su tavimi flirtuojama, - sako O.Lapinas. - Kai žmogus pamato, jog gali sužavėti priešingą lytį, kurortinė pažintis jam tampa nebeįdomi. Taigi tikslas - ne seksas, reikia tik patvirtinimo, kad vis dar turi patrauklumo.“
Meilės spiralė
Jei vyras ir moteris laisvi, kurortinis romanas gali turėti tęsinį. Tačiau, pasak O.Lapino, meilę būtina kurti. Ir vis pakurstyti - kad ji neužgestų, o toliau liepsnotų. Kai žmogus gauna daugiau meilės, daugiau ir atiduoda. „Tada atsiranda spiralė, kuri įsisuka į meilę“, - aiškina psichologas. Šiuos žodžius jis iliustruoja pavyzdžiu. Vyriškis pakviečia moterį į restoraną. Ši atsidėkoja bučiniu. Ir viskas. O gali būti kitaip. Po vakarienės restorane moteris vyrą apkabina, pasako ką nors malonaus. Šis ją palydi iki automobilio, nuo dangčio ir lango nuvalo medžių lapus. Malonūs netikėtumai nesibaigia... „Kiekvienas gauna vis daugiau ir atiduoda vis daugiau. Štai tada prasideda meilė“, - tvirtina pašnekovas.
Po išsiskyrimo - kančia
Pasak O.Lapino, jei žmogus nori, kad kurortinė meilė nebūtų tik mažytis nuotykis, vadinasi, atsirado prieraišumas. Jis trokšta mylimajam duoti vis daugiau ir beveik nieko neprašyti. Galimas dalykas, kad pasiekęs tikslą nenurimsta, nori tolesnių santykių. O būna, kai moteris iš pradžių mano, jog bus tik seksas, bet vėliau supranta, kad be to vyro nebegali gyventi. Tačiau jai pasakoma: tai buvo tik trumpas meilės romanas. Išgirdusi tokius žodžius moteris kremtasi. Nors pora išsiskiria, ji toliau kankinasi. Siekia susigrąžinti mylimąjį, skambina, rašo žinutes, bet atsako nesulaukia.
It nutrūkę nuo grandinės
Įdomu, ką psichologas mano apie šeimas turinčius žmones, kurie, dėl kokių nors priežasčių išvykę atostogauti vieni, elgiasi taip, lyg būtų nutrūkę nuo grandinės. Tarkim, prie jūros poilsiaujantis solidus vyras kimba prie merginų ir bando prisivilioti nakčiai. Arba be sutuoktinio ir vaikų atostogaujanti moteris šaudo akimis ir ieško, su kuo čia surezgus meilės intrigą. O.Lapinas primena mintį, kad santuoka iš moters atima koketavimą. Jis tvirtina, jog sutuoktiniai neretai apskritai nustoja flirtuoti. Todėl kurortuose ieško meilės nuotykių - prabunda noras žavėtis ir žavėti, siekiama vėl patirti flirto malonumą. Taigi santuoka kartais primena grandinę, nuo kurios per atostogas nutrūkstama.
Kokie laikai - tokie papročiai
Regis, turintiesiems šeimas regzti kurortinių romanų nedera. Užsimenu O.Lapinui viename žurnale aptikusi patarimų, kaip elgtis, kad apie vasaros meilės nuotykį nesužinotų antroji pusė. Peršama mintis, jog tai nėra smerktina. Gal tikrai nieko tokio? „Sakoma, kokie laikai - tokie papročiai, - kalba psichologas. - Galima mokyti žmones ką nors nuslėpti, bet tai neveiksminga. Kad apgautum antrąją pusę ir ji nieko nepastebėtų, turėtum būti melo genijus. Mat sutuoktiniai, ypač kartu gyvenantys daugelį metų, yra jautrūs net mažyčiams pokyčiams.“
Apie pusiausvyrą
Tikriausiai net ir tvirtoms santuokoms kurortinės simpatijos gali būti it pleištas. Todėl būtų geriau, jei sutuoktiniai, norintys likti ištikimi, neatostogautų atskirai ir išvengtų rizikos kuo nors susižavėti. O.Lapinas mano, jog siekis būti doram rodo, kad ištikimybės jau nėra. Toks žmogus bent vaizduotėje tikriausiai nebeištikimas. Kita vertus, net tobuloje santuokoje pasitaiko laikotarpių, kai pusiausvyra sutrinka, - tada kuris nors iš sutuoktinių jaučiasi gavęs mažiau negu davęs. Tarkime, mylinti žmona, kuri augina vaiką, rūpinasi namais, gali pajusti, kad vyras jai skiria per mažai dėmesio. Tada moteris ieškos to kitur. Ir teisinsis, kad taip elgėsi, nes stokojo sutuoktinio dėmesio. Vyrui dėl kokių nors priežasčių gali trūkti intymaus gyvenimo su žmona. Jis mano, jog sutuoktinė skolinga sekso, ir mintyse iš anksto pateisina galimą nuklydimą.
Tokiais atvejais yra rizikos, kad kuris nors sutuoktinių, pasitaikius palankioms aplinkybėms, įsivels į meilės nuotykius. Jei taip nutinka, kad sutuoktiniai atostogauja atskirai, pasak O.Lapino, nuo neištikimybės juos saugo sąžinė. Arba stabdo baimė. Žmogus nenori jausti sąžinės priekaištų. Vis dėlto kai kurie nusideda, ir tik tada pajunta kaltę. Kiti įjungia vidinį reguliatorių ir sako: „Paskui sau to neatleisčiau.“ Dar vienas dalykas: prieraišus žmogus bijo prarasti sutuoktinį, tad į santuoką investuoja ištikimybę.
Apie prisipažinimą
Ar reikėtų prisipažinti sutuoktiniui, kad buvai neištikimas. Anot O.Lapino, tai atsitinka savaime. Jis siūlo įsivaizduoti tokią situaciją: „Jei iš manęs, vyro, išgirsite, kad buvau neištikimas, galima prognozuoti, jog jausitės nepatenkinta. Apsiverksite. Pasiūlysite man eiti miegoti į kitą kambarį. Tačiau gal tokios žinios ir reikėjo? Gal jūs ilgą laiką sau leisdavote daugiau negu aš. Informacija, kad turėjau meilės nuotykį, grąžina ramybę, nes prieš mane jautėtės kalta. O dabar žinote, jog ir aš nesu šventas, tad atsiranda pusiausvyra. Ir mudu galime gyventi toliau.“
Nesutinku su pašnekovu, kad prisipažinus dėl neištikimybės nusistovi pusiausvyra. Mat būna, kai vienas sutuoktinių leidžiasi į meilės nuotykius ir to neslepia, o kitas tiesiog tyli, nes bijo likti vienas. Neretai būtent moteris nedrįsta priekaištauti vyrui dėl neištikimybės, ją toleruoja arba apsimeta nieko nežinanti. Pasak psichologo, toks būna nerašytas poros susitarimas. Vyrui patogu, kai žmona užguita, o jis jaučiasi laisvas. „Tada prisipažinimas dėl neištikimybės yra pranešimas apie statusą, - teigia O.Lapinas. - Poros apie tai nė negalvoja, bet iš tiesų pasikeičia žiniomis, koks kiekvieno statusas. Ir ar šiuo metu yra pusiausvyra: kiek vienas ir kitas prikaupęs nuodėmių, kokių turi dorybių.“
Apie atleidimą
Anot psichologo, atleisti neištikimybę ar kitas nuodėmes gali stiprus ir išmintingas žmogus. Toks neieško psichologinės naudos kaupdamas pyktį. Neatlaidus yra būtent silpnas žmogus. Kadangi jaučiasi teisus, tai jam suteikia jėgos. O.Lapinas aiškina: „Silpnas žmogus jaučia esąs auka. Skriaudą ar įžeidimą jis gali nešti it vėliavą daugelį metų. Ir per šeimos ginčus ištraukti kaip kozirį: „Ką man gali pasakyti žmogus, kuris permiegojo su Viduržemio jūros kekšėmis?“ Arba: „O aš tau neprimenu, ką darei prieš 16 metų.“ Taigi žmonės, kurie per ginčus nesijaučia stiprūs, prisimena neištikimybę ir niekada jos neatleidžia, nes tada netektų ginklo.“
Santuoka - ne kalėjimas
„Kurortinis romanas nekaltas, jei apsieinama be sekso, prasideda ir baigiasi tik flirtu. Arba jei meilės nuotykių ieško jauni, šeimos nesukūrę žmonės, kuriems reikia daug patirti, nusivilti, suprasti save. Galiausiai rasti geriausią partnerį, - apibendrina psichologas. - O turintieji sutuoktinius privalo žinoti: negali būti tikras, kad meilės nuotykis baigsis. Tai tarsi alkoholizmas - norėsi ir norėsi pakartoti. Kitas dalykas: sutuoktinis greičiausiai viską sužinos.“
Toje pačioje šašlykinėje
Rugsėjį bus penkeri metai, kai susituokė Arnas Klivečka ir Ramunė. Iki tol jie metus gyveno kartu. Arno ir Ramunės meilės pradžią galima vadinti kurortiniu romanu. Televizijos laidos „Sąmokslo teorija“ vedėjas šiuo metu atostogauja. Savo meilės istoriją ir nuomonę apie kurortinius romanus Arnas dėsto telefonu sėdėdamas Šventosios šašlykinėje. Toje pačioje, kurioje prieš šešerius metus liepos 4 dieną susipažino su Ramune. „Kodėl vasarą, o dar kurorte, dažnai įsiliepsnoja meilė? Manau, tuo metu žmogus pasijunta laisvesnis nuo rutininių problemų. Viename filme girdėjau tokią frazę: „Į Las Vegasą važiuojama lošti. Tačiau iš tikrųjų vyrai ten vyksta ieškoti moterų, o šios - vyrų vienai nakčiai.“ Ar panašiai būna ir kurortuose? Įsivaizduoju, kad Palangos Basanavičiaus gatvė ir kitų kurortų karščiausios vietos yra tarsi amerikietiškasis Las Vegasas, - kalba A.Klivečka. - Manau, jog Lietuvoje vienkartiniai kurortiniai romanai perauga net į dramas. Nesu girdėjęs, kad žmogus atvažiuotų, tada tarkšt-barkšt, ir vėl lyg niekur nieko grįžtų į šeimą. Taip prasideda meilės trikampiai, kančios ir t. t.“
Tačiau primenu, kad kartais vasaros romanai turi tęsinį - kaip tarp Arno ir Ramunės užsimezgusi draugystė. „Taip, - pritaria pašnekovas. - Ir baigiasi vestuvėmis. Dabar esu laimingai prieš penkerius metus vedęs vyras. Šiuo metu kaip tik atostogauju Šventojoje su Ramune ir mūsų dukra Arne, gimusia pernai gruodžio 31 dieną. Visus šešerius metus, kai esame pora, apie jokius romanus nė negalvoju. Kokia mūsų istorija? Atostogavau Šventojoje. Buvau šašlykinėje. Ramunė su draugėmis šventė savo gimimo dieną ir užėjo ten pratęsti „balių“. Šokio sūkuryje atsidūrėme greta ir pradėjome šnekėtis. Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio? Ne. Po gero mėnesio suvokiau, kad kažkas pasalūniškai krebžda.“ Taip prasidėjo Arno ir Ramunės meilės istorija. Maždaug po pusantro mėnesio jis mylimajai netikėtai pasiūlė tuoktis. Ši valiūkiškai atsakė: „Gerai.“ Ar Arnas jautė nerimą, kad po atostogų meilės ryšys gali nutrūkti? „Buvau įtikėjęs: taip ir nutiks. Meilės romano pabaiga neišvengiama. Mat Ramunė tuo metu turėjo asmeninį gyvenimą“, - teigia pašnekovas. Tačiau galiausiai jiedu susiėjo ir po metų susituokė.
Galima, bet ne visiems
Teiraujuosi Arno, ar tuomet, kai buvo laisvas ir nepriklausomas, leisdavosi į trumpalaikius kurortinius meilės nuotykius? „Iki kokių 2001 metų jų turėjau sočiai, - atvirai prisipažįsta vyras. - Tačiau nepatyriau nė vieno meilės nuotykio, kuris būtų mane pakeitęs. Dažniausiai paflirtuoji, o galiausiai moteris išvažiuoja. Niekada nė vienos nesu įžeidęs. Nebuvo taip, kaip kitiems, kai kurorte po vakarėlio vyras ir moteris permiega, o kitą dieną apsimeta, kad vienas kito nepažįsta. Tai gyvulizmas.“
Kokia „Sąmokslo teorijos“ vedėjo nuomonė apie tokius kurortinius romanus, kai abi pusės žino: baigsis atostogos, ir meilės ryšio nebeliks? „Tai kiekvieno žmogaus asmeninis apsisprendimas, - įsitikinęs Arnas. - Man nepriimtina, kai meilės ryšį mezga vedęs vyras ir ištekėjusi moteris, o kurortinis romanas trunka tris dienas ir dvi naktis. Paskui jie lyg niekur niekur išsiskirsto ir grįžta pas savo sutuoktinius.“
Kurortai - tarsi mugės
Nepriklausomybės Akto signatarė, aktorė ir laidų vedėja Nijolė Oželytė kadaise per kelionę į Palangą susipažino su dailininku Sauliumi Vaitiekūnu. Jų romanas baigėsi santuoka, kuri truko apie 20 metų. Vis dėlto N.Oželytės požiūris į vasaros meilės nuotykius yra kritinis. Moteris daugiau kaip 30 metų atostogauja Neringoje, tad mato, kaip rezgami kurortiniai romanai. N.Oželytė jų nevadina meile. Sako, kad tai tėra kūnų trynimasis arba aistra. „Tokie dalykai žemina ir vyrus, ir moteris, - mano N.Oželytė. - Na, vyrai yra medžiotojai, jie nieko neprisiekinėja. Atvirai žiūri į kokią nors mergaitę, nori bent prisiglausti ir pasijusti jaunesni. Arba gauti ją vienai nakčiai. O moterys - gudrios. Pamačiusios gerai atrodantį, kvepiantį ir pinigų turintį vyrą, tikisi tokį „pritraukti“ ilgesniam laikui. Pažiūrėkite, kas darosi mūsų kurortuose. Kaip „prisimakiažina“ į paplūdimį einančios moteriškės - tarsi būtų susirengusios keliauti į naktinį barą.“ Anot pašnekovės, kurortai tampa mugėmis, kuriose viskas perkama ir parduodama. Arba bėdų turgumi, kur žmonės bando kam nors prakišti savo nelaimingą gyvenimą.
N.Oželytė teigia, kad jai gera ir vienai ant jūros kranto pasėdėti, tad į kurortines istorijas nesivelia. Negi niekada net neflirtuoja? „Visko, ko reikia, galima prisifantazuoti. Tada atrodo, kad visa tai turi. Aš irgi pafantazuoju, - tikina aktorė ir laidų vedėja. - Žmogus, apie kurį fantazuoju, to nė nenutuokia, nors galbūt vaikščioja visai šalia. Flirto sau neleidžiu, nes suprantu, kuo tai gali baigtis. Žinau, kokie mano jausmai gali būti audringi, ir su jais nežaidžiu.“
Pasak N.Oželytės, jaunimas nori patikti visiems. O brandaus amžiaus žmogui atsiranda problema - jam niekas nebepatinka, nes visus mato kiaurai. „Jei sutinki dėmesio vertą žmogų, nors taip nutinka be galo retai, gal vieną kartą per 10 metų, tai būna didelis įvykis. Tada neleidi sau koketuoti. Mat jeigu tokiame amžiuje kas nors patinka, tai yra rimta. Todėl nebegalima žaisti ar juokauti“, - tvirtina pašnekovė.
Ką N.Oželytė patartų tiems, kurie rizikuoja įsipainioti į kurortinį romaną? Ji sako, kad geriau aistras perkelti į fantazijų pasaulį ir, tarkime, rašyti meilės romanus. „Juolab kad dabar dainuoja tie, kurie niekada nesimokė dainuoti, ir rašo nemokantieji rašyti, - ironizuoja N.Oželytė ir rimtai priduria: - Geriausia norus perkelti į fantazijų pasaulį ir taip save išreikšti.“
Rasa Pakalkienė
