Pokalbio pradžioje laidos vedėja Fausta Marija Leščiauskaitė prasitarė klausytojams norinti išduoti paslaptį. Ji atskleidė, kad iš tikrųjų į filmavimą turėjo atvykti ne Remigijus. Paaiškėjo, kad iš pradžių dėl to buvo tartasi su kitu broliu – Algirdu.
R. Gataveckas atskleidė, kad iš tikrųjų į filmavimą atėjo vietoje brolio. Tad kas gi nutiko Algirdui?
„Kartais pagal poreikį mes keičiamės. Žinoma, dėl rimtų priežasčių. Šiuo atveju Algirdas turi temperatūros. Sako: aš nenueisiu, o yra sutarta. Mūsų patirtys su broliu vienodos. Iš manęs išgirsite tą patį, tik ne taip sklandžiai.
Dviese pakalbėtume sklandžiau, o kai šneku vienas, dirba, atrodo, tik vienas galvos pusrutulis. Galiu užstrigti kažkurioje vietoje, laukčiau, kol brolis pratęs, bet šįkart nepratęs“, – šyptelėjo R. Gataveckas.
Leidosi į išskirtinę kelionę
Laidos vedėjai pasiteiravus, kokie yra pagrindiniai dalykai, iš kurių galima atskirti brolius Gataveckus, Remigijus išskyrė keletą skirtumų.
„Algirdo veidas – labiau kampuotas, griežtesnių formų. Jis dažniau bus galvą pakreipęs į vieną pusę, nes pas jį išsikreipęs stuburas dėl trumpesnės kojos, tad jis ir vaikšto šiek tiek išsikreipęs. O didžiausias skirtumas – Algirdas kairėje žando pusėje turi buvusį apgamą, jis dabar kaip spuogas atrodo“, – sakė laidos svečias.
Pokalbiui pasisukus apie Pietų Korėją, Remigijus atskleidė, kad ten lankėsi maždaug prieš du metus. Į šią šalį broliai keliavo darbo reikalais. Pasak Remigijaus, šiame krašte žmonės dirba visai kitaip, nei Lietuvoje.
„Ten yra vertinama darbo kultūra, žmogaus susikaupimas ir tokių darbų kaip remontai dienos metu, kažkur ofise, nesvarbu, kad kitame kabinete, negali vykti. Jie gali vykti tik naktimis. Mums taip pat pasakė, kad negalime tapyti dieną – tik naktį.
Bet buvo ambasados darbuotojai, kurie kalbėjosi, derėjosi ir sutiko mums duoti dienos laiką. Tik liepė užsidengti širmomis, kad niekas nematytų, tikrino, kokie dažnai, koks kvapas, ar nėra nuodingų medžiagų. Labai griežtai“, – įspūdžiais dalijosi jis.
Kaip pasakojo Remigijus, tai buvo ambasados bendradarbiavimas su Vilniaus dailės akademija. Broliai sukūrė įspūdingo dydžio sieninės tapybos kūrinį.
„Vadovybė kreipėsi į mus ir paklausė, ar prisiimtume tokią atsakomybę atlikti darbą Seule, naujai kuriamoje ambasadoje. Iki tol tokių patalpų nebuvo. Buvo anksčiau ambasada Kinijoje ir turėjo keltis į Pietų Korėją. Tikrai atsakingas darbas – reikėjo suderinti su architektais, dizaineriais, ambasada visą kūrinį.
Jis buvo ilgas – maždaug 30 m. ilgio, 2-3 m. pločio. Ambasadoriai patys pasiūlė perteikti „Independence“ laivą, nes jis yra Pietų Korėjos gamybos. Simbolis, rišantis dvi šalis“, – pasakojo menininkas.
Korėjiečiai į brolius kreipėsi išskirtinai
Dirbdamas Pietų Korėjoje Remigijus pastebėjo, kad šioje šalyje ypatingai vertinami išslavinę žmonės. Pasak menininko, tai jautėsi itin stipriai.
„Ten nėra tokių dalykų kaip atsišnekinėjimas prieš mokytoją ar dėstytoją. Kai mes tapėme ten su broliu, vietinė Pietų Korėjos įmonė taip pat įrenginėjo ambasados patalpas. Tie vadovai ir darbuotojai labai pagarbiai į mus žiūrėdavo, nes esame baigę aukštąjį mokslą. Jie visada kreipdavosi į mus „profesoriai“. Viskuo vaišindavo – atnešdavo arbatos, kviesdavo į vakarienes“, – stebėjosi R. Gataveckas.
Kaip pabrėžė Remigijus, atvykdamas į naują šalį ar žemyną jis į viską žiūri su smalsumu, priima kaip egzotiką. Visgi pašnekovas neslėpė, kad kai kurių dalykų, kuriuos išvydo Pietų Korėjoje, Lietuvoje matyti nenorėtų.
„Nenorėčiau, kad Lietuvoje laidai gatvėse būtų susukti į tokius rulonus. Pačių gatvių dizainas atrodo netvarkingas – daug iškabų kaba, viskas labai marga. Pas mus atrodo tokie dalykai suderinami, o ten į tokią estetiką kreipiama mažiau dėmesio.
Ir įdomus kontrastas tarp senosios architektūros, kai Pietų Korėja buvo mažiau turtinga už Šiaurės Korėją, nes turėjo mažiau iškasenų ir panašiai. Dabar ji turtinga savo žmonėmis, proto galia. Jaučiasi to laikmečio statiniai – iš pirmo žvilgsnio atrodo apleisti, purvini. Bet smagu, kad pirmuose aukštuose yra daug visokių versliukų.
O kas nebūdinga mūsų kraštui, ten tarp senų istorinių pastatų stovi dangoraižiai. Buvo toks laikmetis, kai valstybė labai skatino verslus, padėdavo jiems, tad leido ir skatino statyti kuo aukštesnį pastatą. Man tai keista, juk pas mus senamiestyje nėra aukštų pastatų“, – pastebėjo jis.
Visgi Remigijus pastebėjo ir Lietuvos panašumų su Pietų Korėja. Anot pašnekovo, abiejose šalyse yra aukštinama proto galia.
„Gal nėra pas mus taip aiškiai matoma, bet kiekvienas turbūt jaučiame, kad turime kažką padaryti, pasiekti, vis lekiame, bėgame. Be to, pas mus irgi nekilnojamas turtas Vilniuje brangus. Kai pasikalbi su vietiniais žmonėmis, tikrai atrandi panašumų“, – sakė R. Gataveckas.
Dirbant Pietų Korėjoje broliams Gataveckams teko susidurti su netikėtumais. Remigijus neslėpė nustebęs, kad korėjiečiai jų atvykimui nespėjo tinkamai pasiruošti.
„Jie nespėjo paruošti sienos, nes vienu metu ten dirbo daug žmonių – vieni tinkuoja, kiti jau dažo, treti dar kažką daro. Toks chaosas, trūko sustygavimo. Jie vėlavo visą savaitę, tad tą laiką mes tiesiog bimbinėjome Pietų Korėjoje ir bijojome, kad nespėsime įgyvendinti tokio kūrinio. Bet spėjome.
Kai atėjo laikas mums su broliu dirbti, disciplinuotai viską padarėme. Tiesa, mums padėjo ten gyvenantys lietuviai, bendruomenė labai bendraujanti, sutikome fainų žmonių, kurie atėjo mums padėti padažyti, kad spėtume“, – pasakojo menininkas.
Visus R. Gatavecko įspūdžius iš Pietų Korėjos galite išgirsti čia:
