Kaip bučiavosi mūsų karaliai?

Liepos 6-ąją Lietuva mini pirmojo karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Šią dieną taip pat švenčiama ir tarptautinė bučinių diena. Ar žinote, kaip Mindaugo valdymo laikais bučiuodavosi karaliai? Ar Mindaugą ir jo žmoną Mortą siejo romantiški jausmai, ar tai buvo santuoka iš išskaičiavimo? Kada europiečiai ėmė gėdytis romantiškus jausmus demonstruoti viešumoje? Apie bučinio istoriją pasakoja Vilniaus universiteto istorijos fakulteto dekanas prof. dr. Rimvydas Petrauskas.

„Viduramžių laikais, kai buvo karūnuotas pirmasis Lietuvos karalius, bučinys buvo ne tik romantiškų jausmų išraiška, bet turėjo ir simbolinę reikšmę. Ankstyvosios krikščionybės laikais bučinys buvo susitaikymo ženklas. Tai matome iš Šv. Pauliaus laiško korintiečiams, kur jis kviečia bendruomenę pasibučiuoti, taip parodant vieningumą bei susitaikymą. „Taikos bučinys“ (lot. k. „osculum pacis“) viduramžiais buvo paplitęs ir tarp valdovų – kartais tarptautinės taikos sutartys buvo tvirtinamos bučiniu į skruostą”, – pasakojo profesorius.

REKLAMA

Pasak R. Petrausko, bučinys nuo seno buvo įvairių ceremonijų ir ritualų dalis. Svarbi feodalinės sutarties dalis – ištikimybės priesaika tarp senjoro ir vasalo – buvo sutvirtinama bučiniu į lūpas.

„Kaip rašoma istoriniame šaltinyje: „ir tada, kai jis įdėjo savo rankas į grafo rankas, kuris jas spaudė, jie susijungė bučiniu“. Tai buvo abipusės ištikimybės ženklas.Bučiniu taip pat buvo sutvirtinama santuoka, tai buvo įėjimo į naują šeimą simbolis. Sunku pasakyti, ar toks ritualas taikytas Lietuvoje. Mindaugui ir Mortai jų santuoka buvo antroji, ir ji turėjo būti sutvirtinta specialia ceremonija. Nors tuo metu buvo įprastos dinastinės vedybos, nulemtos politinių ir socialinių motyvų, galima manyti, kad Lietuvos karaliaus Mindaugo ir karalienės Mortos santuoka buvo paremta tikra meile. Iš istorinių šaltinių matyti, kad juos siejo artimas ryšys – Mindaugas tardavosi su Morta, ji turėjo įtakos valdovui priimant svarbius sprendimus. Apie Mortą mes žinome santykinai daug, lyginant su kitomis ankstyvosiomis valdovėmis, kas irgi įrodo, jog ji buvo Mindaugui svarbi, todėl ir paliko gilesnį pėdsaką Lietuvos istorijoje”, – teigė R. Petrauskas.

Hierarchinį santykį atspindėjo kitas bučinių tipas – kojos ar rankos (žiedo) bučiniai. Iš pradžių taip buvo pagerbiamas Romos popiežius, vėliau, ypač XVII-XVIII a. absoliutizmo laikotarpiu, ir kai kurie pasauliečiai karaliai.

Dar vienas viduramžiais paplitęs bučinių tipas – tai simbolinis daiktų bučiavimas. Vienas pirmųjų bučinių, užfiksuotas Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose, buvo 1338 metų taikos sutartyje su Livonija minimas sudarytos taikos sutvirtinimas, kurio metu didžiojo kunigaikščio Gedimino ir Livonijos atstovai bučiavo kryžių.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų