„Kaip apsiginti nuo visokių prašinėtojų? Esu mandagus žmogus, nenoromis išklausau svetimą, o paskui, žiūrėk, nejučia pasirašau ir dar net susimoku už kažką“, – prisipažįsta į „Valstiečių laikraščio“ redakciją paskambinęs Algiu prisistatęs kaunietis.
Atsako psichologė Rūta Bubelienė.
Daugumai mūsų ištarti mandagų „ne“ kažkodėl yra sunkiau nei priimti pasiūlymą, kuris iš tikrųjų mums nepriimtinas. Kodėl šitaip prievartaujame save? Ponas Algis tvirtina, kad iš mandagumo. Bet šis bruožas neturėtų mums kenkti. Derėtų pripažinti, kad dažnai veikiau nejučia tampame subtilios apgavystės, ar, kaip dabar sakoma, psichologinio manipuliavimo auka.
„Atsiprašau, ar skirtumėte man porą minučių savo dėmesio?“ Tokiu tarsi mandagiu prašymu neretai pradedamas triukas, kuriame galite sudalyvauti prieš savo valią, jeigu atsakydami sumurmėsite „prašom“ ar „klausau“. Juk trys minutės – tarsi trys kalorijos, nepakenks. Prancūzų psichologai, tyrinėjantys manipuliatyvų elgesį, šį triuką vadina neišvengiamu teigiamu atsakymu. Jį taiko ir profesionalūs pardavimo specialistai, ir visokio plauko smegenų plovėjai, ir šiaip gudrūs prašinėtojai mėgėjai.
Taigi net ir skubėdami sumurmate: „Na, jeigu tris...“ Jei nieko nepasakę tik stabtelėjote ir pažvelgėte kalbintojai į veidą kūno kalba tai taip pat reiškia sutikimą: trys minutės jūsų dėmesio jau paaukotos!
Visa bėda, kad tai ne paskutinė jūsų auka, nes teigiamas atsakymas ar sutikimą išreiškianti poza pagal nerašytas elgesio normas įpareigoja žmogų ir toliau taip elgtis, o kitai pusei suteikia šansą ką nors įsiūlyti jam ir ką nors išpešti.
Tokiu būdu nenoromis – bet ir neverčiami! – netikėtai pats sau paaukosite kelis litus kailinių žvėrelių gynimui, nors natūralaus kailio jūsų palto apykaklė išduoda tikrąsias jūsų pažiūras. Arba „pusvelčiui“ įsigysite stebuklingą daržovių pjaustytuvą, kuriuo vietoj morkos susipjaustysite pirštą. Net neabejoju, kad dauguma mūsų piliečių panašiai pasirašė prieš žemės pardavimą užsieniečiams. Ar per tris minutes įmanoma įsigilinti į šį slidų reikalą?
Neišvengiamo teigiamo atsakymo triukas pagrįstas, kaip jau sakiau, natūraliu žmogui elgsenos nuoseklumu: jeigu ištarėte A, turite ištarti ir B, jeigu tik nesate protiškai pakrikęs. Tokias pinkles jums gali paspęsti ne tik įvairių humaniškų akcijų savanoriai, bet ir tikri sukčiai, kuriems trijų minučių pakaks jūsų Achilo kulnui aptikti. Puikiai prisimenu, kaip kadaise čigoniško gymio moteris paprašė manęs paaiškinti, kaip nusigauti iš čia į tašką B... Įsijautusi į vedlės vaidmenį, atitokau tiktai pagavusi čigonės žvilgsnį: ji nė nesiklausė manęs, o akiplėšiškai akylai tyrinėjo savo aukos veidą ir drabužius... Taškas B jai rūpėjo mažiausiai! Jeigu mandagumo gestas ar dėmesys trunka ilgiau nei tris minutes, jūs jau įkišote uodegą. Traukite atgal, kol neprišalo!
Beje, kodėl nepažįstamam žmogui sunkiau atsakyti neigiamai? Juk jeigu sutuoktinis paprašytų „Brangioji, ar neskirtum man trijų minučių dėmesio?“, galbūt jam atrėžtumėte: „Ar nematai, kad esu užsiėmusi?“ Ar nebijotumėte pasirodyti nemandagi ir pagailėtumėte artimiausiam žmogui tų trijų minučių?
