Lapkričio 14-ąją Vilniaus rotušėje buvo minima rašytojos, dailininkės, keliautojos ir fotografės Jurgos Ivanauskaitės gimimo diena. Be galo žmonių mylėta menininkė neliko pamiršta ir po savo išėjimo - laiku atėjusieji į renginį tiesiog nebegalėjo į jį patekti - prie durų susidarė tikra spūstis, rašo „Respublika“.
Ko labiausiai ilgisi žmonės?
Vos pravėrus rotušės duris, pirmiausia į akis krito Dovilės Zelčiūtės iš žinomų žmonių atsiminimų apie J.Ivanauskaitę sudaryta knyga „Jurga“. Taip pat rašytojai atminti skirtame renginyje buvo pirmą kartą viešai rodomi kadrai iš režisierės Agnės Marcinkevičiūtės kuriamo dokumentinio filmo „Šokis dykumoje“, pavadinto pagal pirmąją J.Ivanauskaitės poezijos rinktinę. Deja, filmą pamatyti norinčiųjų buvo kur kas daugiau nei galėjusiųjų realiai tą padaryti.
„Spėliojome, kiek gali ateiti žmonių. Žinojome, kad Jurga savo asmeniu jų sutraukdavo visuomet labai daug. Bet buvo visiškai neįmanoma numanyti, kad žmonių bus tokia gausybė!..“ - sakė knygos „Jurga“ redaktorė ir viena iš renginio organizatorių Aušra Karsokienė.
Didžioji rotušės salė buvo tokia pilna, kad, lyginant su ten vykusiu Vienos pokyliu, pastarąjį galima priskirti prie visiškai nelankomų renginių. J.Ivanauskaitės gimimo dienos šventėje tarp susispaudusių gerbėjų praskristi nebūtų galėjęs net vabzdys. Prie net koridoriuje besitęsiančios eilės buvo prisijungę ir žurnalistai bei fotografai, tačiau šįkart ir jiems neveikė jokie slaptažodžiai.
Kam meldėsi Jurga?
Užtat visiškai laisvas smalsuolių akims rotušės fojė dailininkės šventę minėjo angeliukų stalas. Visi lankytojai ant jo atnešė bent po vieną mažą dailų porcelianinį, nertą ar popierinį angeliuką - būtybę, kuria visuomet taip žavėjosi pati rašytoja. O išeinant namo kiekvienas galėjo išsinešti jau kitą angelą. Atrodo, gerumą J.Ivanauskaitė geba skleisti net pati nebūdama tarp mūsų.
„Turėjome ir tebeturime Jurgą jos palikimo dėka“, - sakė A.Karsokienė. Vienas iš tokių palikimų kybojo ir virš ypatingojo angelų stalo - tai drabužis iš J.Ivanauskaitės parodos „Angelariumas“, kurioje dailininkė vaizdavo angelus iš Biblijos. O būtent šį drabužį autorė vadino Angelo sargo rūbu, visas jis išrašytas J.Ivanauskaitės maldomis. Kaip tik šiomis eilėmis pabaigta ir naujoji knyga apie rašytoją.
Ar gali muzika ateiti ne laiku?
Gana sudėtinga vakaro programa buvo sudaryta iš skirtingų pasirodymų, kurių laikas buvo suderintas su ant galinės salės sienos rodomų skaidrių demonstravimu. Tad grožį ir blizgesį šįkart užgožė tikras noras dalintis ir pasakoti.
Nenuostabu, kad vienas įspūdingiausių pasirodymų buvo Martyno Švėgždos fon Bekkerio. Kaip tik šio smuikininko tėvas Algimantas Švėgžda buvo mylimiausias J.Ivanauskaitės grafikos dėstytojas. Jau Jurgai gulint ligos patale, jos studijų draugė režisierė Dalia Ibelhauptaitė buvo pakvietusi M.Švėgždą fon Bekkerį pagroti jai, tačiau J.Ivanauskaitė jau buvo per silpna net tam. „Tačiau jis jai pagrojo dabar“, - kalbėjo A.Karsokienė.
Būtent per muziką atgimė ir rašytojos aistra kelionėms, jos trauka Rytams, ypač Indijai, kurioje pradėjo studijuoti Tibeto budizmą, kurią vadino savo svajonių žeme. J.Ivanauskaitės gimimo dienos minėjime indiškais būgneliais buvo pakviestas groti Bernardas Janauskas. Ir vėl sutapimas: A.Karsokienė pasakojo, kad vos pradėjus kalbėtis su Bernardu, šis prisipažino visą laiką turėjęs mintį, kol Jurga nesirgo, pakviesti ją į koncertą. „Jis manęs klausė: tai ką groti? Atsakiau, kad tai, ką būtų norėjęs pagroti jai“, - paprastai šnekėjo knygos redaktorė.
Kokia moteris gali kalbėti iš sakyklos?
Neliko pamirštas ir Jurgos žavėjimasis viena ryškiausių XII a. asmenybių vienuole Hildegarda Bingeniete. J.Ivanauskaitė šią gydytoją, mistikę, biologinių traktatų rašytoją, intelektualę laikė itin artima sau. Net buvo parašiusi apie ją straipsnį, tačiau šis taip ir nepasirodė. H.Bingenietė stebino kaip moteris, kuri ne tik buvo tarsi tų laikų feministė, bet taip pat vienintelė moteris, kuriai katalikų bažnyčioje iš sakyklos buvo leidžiama sakyti pamokslus.
Ši vienuolė rašė ne tik mokslinius veikalus, bet taip pat giesmes, kurios itin patikdavusios J.Ivanauskaitei. Kaip tik šiuos kūrinius kompozitorius ir dirigentas Gediminas Gelgotas aranžavo ir pritaikė atlikti kameriniam orkestrui NIKO. Taigi, ne tik knyga, biografinis filmas, bet ir visas vakaras buvo skirtas perteikti kūrėjos patirtį ir įamžinti idėjas, kurias Jurga paliko kaip kvietimą drąsiai siekti dvasinio tobulėjimo.
Rasa Velijevaitė
Redas Vilimas/BFL nuotrauka
Redas Vilimas/BFL nuotrauka
Redas Vilimas/BFL nuotrauka
Redas Vilimas/BFL nuotrauka
Redas Vilimas/BFL nuotrauka
Redas Vilimas/BFL nuotrauka