Jei savęs klausiate, emigruoti ar neemigruoti, štai jums geras patarimas. Niekur nevažiuokite, jei neturite humoro jausmo. Britanijoje be jo tikrai prapulsite.
Britai humorą ir juoką vertina kitaip nei kitos tautos. Akademikai yra kuo rimčiausiai nustatę, kad „paprastai tautos ir kultūros juokui turi paskyrusios laiką ir vietą“. Britai išsiskiria tuo, kad juokauja visur ir visada. Tačiau suprasdami atsakomybę, kad pokštas bus geras. Nes nėra didesnio trūkumo Britanijoje, kaip kad neturėti humoro jausmo.
„Anglų kultūroje sugebėjimas „pagauti“ ir tinkamai reaguoti į pokštą dažnai vertinamas kaip svarbiausia charakterio savybė. Geras humoro jausmas rodo, kad pritampate, esate savas. O sugebėjimas pasakoti juokus yra talentas ir jo pavydima“, – sutinka Andy Medhurstas, Sasekso universitete skaitantis paskaitas apie britų popkultūrą ir rašantis knygą apie nacionalines britiškų pokštų ypatybes.
„Tačiau, – suabejoja akademikas, – negaliu pasakyti, ar humoro jausmas Anglijoje yra svarbesnis nei kur nors kitur.“
Laimė, aš pati visiškai atsakingai galiu pareikšti, kad humoras čia tikrai svarbesnis nei Lietuvoje. Leiskite pateikti įrodymų. Britų parlamentas – vienas geriausių komedijos teatrų pasaulyje. Nė vienas pareiškimas neapsieina be elegantiško juokelio oponentų adresu. Todėl jau seniai atleidau BBC, kuri tiesioginėms transliacijoms iš parlamento paskyrė visą kanalą. Tik man vis dar sunkoka sutikti su diskusijose ryškia pozicija: „...gal ir netiesa. Bet užtai juokingai pasakyta.“ Jei britų laikraščio straipsnis neprasideda kokiu pašmaikštavimu, nustembate. O neilgai trukus pradedate galvoti, kad, ko gero, tokio straipsnio nė neverta skaityti. Rašant apie mirusiuosius, iškart po žodžių apie šeimos žmogų, būna maždaug toks sakinys: „O kaip mokėjo visus prajuokinti...“
Gyvo juoko vietos
Kai būsite Anglijoje, nesiveskite kolegų dar kartą į barą. Geriau nueikite pasijuokti į vieną iš daugybės komedijos klubų. Paprasčiausiai juos rasti išvardintus laikraščių laisvalaikio prieduose, rubrika – komedija. Apie klubą, į kurį ėjome mes, skeptiškai juokinimo atžvilgiu nusiteikęs užsieniečių būrelis, laikraštyje skelbta nebuvo.
„Nežinau, kaip jie pasirenka, apie ką skelbti. Kartais mes ten įrašyti, kartais ne“, – pečiais patraukia Lee Hurstas, „Backyard Comedy Club“ savininkas. Ponas Hurstas beveik 20 metų gyvena iš britų juokinimo, o spaudos ir interneto yra vadinamas vienu garsiausių britų komediantų. Ponas Lee iš dosniai mokančios televizijos ir linksminimo turų grįžo į atgal į Rytų Londoną, kad atidarytų savo komedijos klubą. Tiesą pasakius, dėl to jis ir tapo profesionaliu juokintoju. Lipdukas prie baro dabar aiškiai nurodo: „Šypsokitės, mūsų šeimininkas – komediantas.“
Šeštadienio vakarą klube ūžia įvairiausio amžiaus ir gyvenamosios vietos londoniečiai, nors šiame mieste ir įprasta nekelti kojos iš savo rajono be reikalo. Reikalas, matyt, yra, ir tai – komedijos naktis su anksčiau garsiu, o dabar tiesiog laimingu klubo savininku. Ar dar reikia pridurti, kad tą naktį mes, svetimšaliai skeptikai, juokėmės nuo 20 val. iki 23 val.? Tiesa, su alaus pertraukėlėmis.
Su Lee Hurstu kalbamės jau pasibaigus šou, kai prijuokinti ir prisikikenę žiūrovai atsiduoda šokių muzikai. Aš spraudžiuosi prie baro, ten pat su vakaro herojumi kalbasi vaikinas, kuris šįvakar buvo pašiepiamas nuo scenos. Jis nemojuoja kumščiais. Mano nuostabai, jis spaudžia artistui ranką ir kartoja:
„Tai buvo šaunu, tai buvo puiku. Labai ačiū.“ Aptariamasis – nekilnojamojo turto agentas. Komediantas apie jį nuo scenos kalbėjo, kad turint vieną kulką būtų sunku apsispręsti, ką nušauti: pedofilą ar nekilnojamojo turto pardavėją.
Kai atitenka man pažadėtas pono Lee dėmesys, iškart noriu žinoti: kodėl žmonės, iš kurių buvo šaipomasi, ateina padėkoti.
„Mes, anglai, tiesiog mėgstame pasijuokti. Iš savęs ir iš kitų. Tai nepiktavališka. Žmones iš auditorijos pasirenku atsitiktinai ir pirmiausia papokštauju apie jų darbą. Jei pamatau paklaikusias akis, atsitraukiu. Juk norim tik skaniai pasijuokti“, – paaiškina ponas Hurstas. Toks atsakymas man leidžia nustatyti komedijos klubo lankytojo taisyklę Nr. 1: „nesisėskite į pirmą eilę. Mat dar paaiškės, kad esate koks nekilnojamojo turto agentas. Juokų tonas tada gali ir nepatikti“.
Mūsų pokalbį pertraukia mergina, apie kurios darbą komediantas irgi kalbėjo nuo scenos. Ji dirba ginekologe. Sušvelninus pakomentuota maždaug taip: visi vyrai norėtų tokio darbo. Ir ji neatsinešė akmens užantyje.
„Ar mano vaikinas kibo prie jūsų? Atsiprašau, jis tikrai nenorėjo nieko bloga. Mes puikiai praleidome vakarą, telaimina Jus Dievas“, – sako ji, o komediantas ramina, kad su herojumi jie puikiai sutarė, jis net pasiūlęs jam darbą.
Skelbiame komedijų klubo lankytojo taisyklę Nr. 2: „nemažai juokelių užsieniečio ausiai gali pasirodyti šiurkštūs ir įžeidūs. Gal geriau nesiveskite ten vaikų ir jautrių suaugusiųjų“.
Juokinimas kaip gyvenimas
Ponas Hurstas iš juoko gyventi pradėjo nuo 27-ųjų savo gyvenimo metų. Sprendimas gyventi iš žmonių linksminimo turėjo gana aiškią materialinę priežastį.
„Norėjau nuosavo klubo. Todėl įsisukau į šitą verslą. Kad matyčiau, kas kaip veikia. Nenorėjau tiesiog būti komediantu. Iki tol dirbau viską, kas įprasta Londone: vairavau mašinas, tvarkiau namus, atlikdavau biuro darbus ir dirbau banke“, – pasakoja jis. Tiesa, pokštus „pardavinėti“ – rašyti ir pasakoti nuo scenos – jis pradėjo daug anksčiau.
„Pirmus parašiau būdamas gal dvidešimties, pardaviau vieną kitą juoką šen bei ten“, – sako jis. Tokių kaip ponas Lee, šio žanro profesionalų, jo paties nuomone, Britų salose kokie 500. O tokių, kurie iš to gyvena gerai, – gal 250.
„Man nebereikia įtemptai kasdien kurti ir rašyti naujų pokštų. Gal todėl vis dar galiu tuo mėgautis. Yra komediantų, kurie negali sau leisti pailsėti net tada, kai tai būtina ir fiziškai, ir protiškai“, – dėsto jis ir trumpai atpasakoja, kaip pradedama gyventi iš juoko.
„Jei esate geras komediantas, esate pasirengęs pokštauti ir keliauti po visą šalį, galite uždirbti apie 50.000 GBP per metus. Jei patenkate į TV, gaunate užsakymų iš įmonių, pinigų dar padaugėja. Net jei esate prastesnis nei vidutiniškas komediantas, vis dar galite pelnyti maždaug 35.000 GBP per metus“, – apie gerokai didesnius nei vidutinis uždarbius kalba ponas Lee. Tačiau pinigų už juokus čia švaistyti neskubama.
„Paprastai pradedama mokėti už 20 min. pasirodymus. Jų gali būti ir 6 vakarai per savaitę po 4 skirtingus numerius kasvakar. Tai gyvenimas, kai tenka daug vairuoti, dažnai nakvoti viešbučiuose ir patirti nemažą įtampą“, – sako jis.
Maža to, kad ir kaip tauta mėgsta juoktis, komedijos vakaras, pasirodo, dalykas gana retas brito gyvenime.
„Vidutinis britas komedijos klube lankosi gal 3–4 kartus per metus. Panašiai kaip teatre. Ir gerai, jei ateisit dažniau, patys galite tapti komikais“, – paragina klubo šeimininkas.
Smalsauju, ar tapti komiku būtų taip jau blogai. Ar tiesa, kad profesionalių linksmintojų susitikimuose juoko mažai?
„Mes kalbamės apie verslą. Dalijamės savo naujais pokštais, bet nesijuokiame. Nesijuokiame todėl, kad 90 % atvejų iškart žinome, kuo pasibaigs pokštas. Iš tiesų didelė garbė, jei tavo juoką pagiria ar pakartoja kitas komikas. Žinoma, nepasakojame vienas kito pokštų scenoje“, – sako jis.
Juokas – dalykas techniškas
Pokalbis pakrypsta į juoko technologijas ir praktiką. Dar vienas pono Hursto pareiškimas mane šokiruoja.
„Iš tiesų juokas yra labai techniškas ir instinktyvus dalykas. Galima visiškai tiksliai paaiškinti, kodėl kas nors juokinga. Visi naudojamės tam tikrais juokų rašymo šablonais. Ir visi manipuliuojame jumis kaip minia, tačiau siekdami gero, tai yra, juoko, – pasako ponas Hurstas. – Bet „civiliai“, mes taip vadiname bet ką ne iš komikų pasaulio, neturi to žinoti“, – su šypsena paaiškina jis.
„Bendra komikams savybė? Pavadinčiau mus profesionaliais cinikais. To reikia, kad galėtumėte gerai rašyti. Bent jau britams“, – apie savo kolegas sako linksmintojas.
Jis neturi savo mėgstamiausio pokšto. Ir neatsako, kodėl būtent britams taip svarbu juoktis ir juokauti. Jis net nepervertina juoko funkcijos gyvenime.
„Pakvatoti yra brito savybė, mes tai mėgstam. Tai juk atsipalaidavimas. Neieškau čia gilios prasmės, – gūžteli pečiais komediantas. – Tai turi ir pranašumų, ir trūkumų. Tarkim, mano automobilio draudimas man kainuoja brangiau. Nes, pasakė draudimo kompanija, juk esu komediantas. Matyt, jie įsivaizduoja, kad mane pamatę žmonės užsikvatos ir tuoj pat atsitrenks į mano mašiną.“
Nors ir juokauja tik vieną dieną per savaitę ir tik savo malonumui, ponas Hurstas vis dar profesiniu papratimu užsirašinėja savo ir kitų juokelius, tuo tikslu žiūri TV ir skaito spaudą.
„Medžiagos yra visur. Tą pakomentuoji, kitką pastebi. Ir, jei galiu to išvengti, nekalbu apie save, mieliau klausausi žmonių“, – sako jis.
Britiško humoro anatomija
Vienas šmaikštuolis yra parašęs: „Humoro jausmas yra kaip varlė. Galima išnagrinėti po gabalėlį. Tačiau tyrimo objektas lieka negyvas.“ Akivaizdu, kad tokio pamokymo daug akademikų yra neskaitę. Į mokslinių straipsnių bazę įvedusi paiešką „humoras“ gaunu 700 atsakymų. Panašu, kad humoro tyrimai kaip niekada svarbūs.
„Yra daug tyrimų apie humorą kaip būdą atsiriboti. Mes patyrėme daug karų ir per ilgą laiką humoras tapo nacionalinio charakterio dalimi. Tai būdas susitaikyti su nesuprantamais, nelogiškais dalykais ir geriau prisiderinti ir emociškai, ir fiziškai. Apie tai rašė dar S. Freudas“, – pasakoja Mike'as Low, psichologas, buvęs Nordamptono universiteto dėstytojas ir juoko praktikas, rengiantis atpalaiduojamąsias „juoko laboratorijas“.
Tiesa, karų pilna istorija – tikrai ne tik britų privilegija. Tai kodėl tik šiai tautai taip visuomeniškai svarbu ne tik laiku juoktis, bet ir pačiam būti šmaikščiam?
„Humoras yra kultūrinis termometras, jis matuoja savo gyvenamojo laiko temperatūrą. Visose kultūrose humoras reikalingas nubrėžti riboms tarp savų ir svetimų“, – sako ponas Medhurstas, nemažai savo akademinės karjeros laiko paskyręs juoko tyrinėjimams.
Be to, aiškina akademikai, humoras tinka prie kitų tradiciškai britiškų bruožų. Tarkim, griežtai jausmus kontroliuoti išmokyti britai paprastai vengia ką nors pasakyti tiesiogiai. Humoras tada padeda. Nepriimta viešai kalbėti apie seksą – humoras pasitarnauja. Negalima būti šiurkščiam, pašaipūniškam, stačiokiškam – tačiau tai atleistina juokintojui.
Pašaliečiui britiškas humoras dažnai gali pasirodyti ne toks jau ir linksmas. Jis yra ironiškas, sarkastiškas, o kartais ir įžeidus.
„Britai išsiskiria tuo, kad moka ir mėgsta gerai pasijuokti iš savęs. Sutinku, kad kartais mūsų pastabos gali atrodyti skaudžios. Bet mes nemanome, kad įžeidu yra juoktis iš, tarkim, kieno nors didelių pėdų. Tikimasi, kad pašiepiamasis šmaikščiai atsikirs. Tai buvimo viena kompanija, viena šutve dalis, – paaiškina ponas Low ir priduria dar vieną dalyką: – jei kas nors iš jūsų šaiposi ar juokauja, vadinasi, pastebėjo ir atkreipė dėmesį“, – pamokomai su šypsena dėsto jis.
Komedijos praktikas ponas Hurstas irgi nemano, kad britiškas humoras yra įžeidesnis ar šiurkštesnis už kitų šalių.
„Aš juokaudavau ir juokauju apie airių teroristus, pedofilus ar seksą. Kai kurie pokštai tokie įžūlūs, kad niekas nepamanys, jog tai rimta. Be to, manau, kad, į kiekvieną juokelį gerai įsigilinus, galima rasti, dėl ko įsižeisti. Žmonės patys pasirenka, ar užsigauti, ir nieko čia nepadarysi“, – sako jis.
„Britų komikai dažnai renkasi jautraus homoseksualo stereotipą. Daug gėjų teisių gynėjų dėl to protestuoja, jie teigia, kad taip kuriamas negatyvus įvaizdis. Kita vertus, gėjų subkultūros tas pats stereotipas pasitelkiamas šaipantis iš „normalių“ žmonių. Juokas priklauso nuo jo interpretacijos“, – pažymi ponas Medhurstas.
Išmokstama ar neišmokstama
Ponas Low rengia „juoko laboratorijų“ kursus, skirtus atsipalaiduoti, pailsėti ir patirti kitokios plačiai ištirtos teigiamos juoko naudos. Aš pagaliau galiu užduoti seniai mane graužiantį klausimą: ar galima išsiugdyti humoro jausmą?
„Už humorą atsakinga dešinioji, nelogiškoji ir išradingoji, mūsų smegenų dalis. Galima sakyti, kad humoras yra glaudžiai susijęs su išradingumu“, – sako jis ir pateikia praktinį juoko mokymo pavyzdį.
„Per pratybas liepiu, tarkim, sumanyti kiek galima daugiau būdų, kaip panaudoti vieną ar kitą daiktą. Galvojant logiškai, po 3–4 būdų idėjos išsenka. Tačiau pasitelkus vaizduotę galima sugalvoti ir 30“, – sako praktikas.
Ir netrukus paskelbia išvadą: „Humoro jausmas yra įgimtas, tačiau pasitelkus vaizduotę jį galima išradingai lavinti.“
Komikas Hurstas sutinka, kad ir netalentingą komediantą galima „ištreniruoti“ TV laidoms. „Tačiau jei nėra talento, dovanos reaguoti iškart, jis niekada nebus daugiau nei vidutiniškai populiarus“, – įsitikinęs jis.
Televizijos ir kultūros kritikas ponas Medhurstas laikosi nuomonės, kad humoro jausmo ir supratimo yra įgyjama gyvenant tam tikroje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje.
Geras pokštas – geras verslas
Dabar nenustebinsiu: juokas, kaip ir seksas, padeda parduoti. Tai rinkodarininkų žinoma seniai. Mirga akademinių straipsnių antraštės: „Darbas be juoko – blogas verslas“ arba „Kaip komediją galima panaudoti versle“. Yra ir solidesnių pavadinimų, tarkim, „Juokas korporacijų komunikacijoje“. Akademikai vienas per kitą įrodinėja daugialypes humoro galias versle. Paneigia prieš porą dešimtmečių moterims dalytas rekomendacijas nejuokauti darbe. Tada manyta, kad pokštaujančios moterys rizikuoja būti palaikytos lengvabūdėmis. Humoras dabar vadinamas ir konkurenciniu įmonių pranašumo ginklu. Kad ir dėl tokios priežasties, jog „įtampos apimtas darbuotojas negalės tinkamai išklausyti kliento.“ Ar dėl to, kad pokštu spręsti konfliktus pigiau nei samdytis būrį teisininkų ar psichologų.
Tačiau kaip ironiją ir sarkazmą, tradicines britiško humoro savybes, vertinti darbo aplinkoje? Britai su tokia praktika dorojasi politinio korektiškumo ginklu.
„Darbe geriausia juoktis iš savęs ir savo klaidų. Viena vertus, tai padeda pažiūrėti į aplinkybes iš šalies ir vėl perimti kontrolę į savo rankas. Antra vertus, kuria palankią ir malonią darbo aplinką“, – už švelnesnę manierą pasisako p. Low.
Jei norite pasitikrinti, kiek jūsų pačių humoro jausmas artimas britiškajam, perskaitykite kurią nors komedijos klasiko Spike'o Milligano knygą. Arba Simono Hoggardo skiltį „The Guardian“. Šnekintojo pono Medhursto knygos apie nacionalinius juokus leidimo dar teks palaukti. Tačiau galite pasiknaisioti po komedijai skirtą puslapį BBC. Gaila, bet geras patarimas pasitikrinti savo ir juoko santykius prieš emigruojant greičiausiai niekam nepadės. Dar nesutikau žmogaus, kuris manytų, kad neturi humoro jausmo.
Londonas
Autorės nuotraukos
