„Tais atvejais man visada „kabindavo“, kad pats esu kaltas. Nežinau, kodėl. Gal jiems pasirodydavo, kad mano liudijimas per protingai surašytas, gal jiems pasirodydavo, kad esu toks protingas ir bandau juos apgauti. Buvo vienas atvejis, kuris iki šiol virpina mano vidines stygas. Policija tada tikrai neatliko savo darbo tinkamai: buvo filmuota medžiaga, tačiau jie vis vien nepripažino to žmogaus užpuoliku. Situacija gavosi „Tai, ponas, nepykite, jis šiek tiek jus pakumščiavo, jums netgi kraujas nebėga“, - pečiais traukė Timūras.
Pasak jo, vis dar neatitrūkstame nuo sovietinio požiūrio: jei ranka nelūžus, o tik esi lengvai nusmaugtas – nieko tokio, juk visko pasitaiko. „Norėtųsi, kad policija šiek tiek jautriau į viską žiūrėtų, juk esu kūrėjas, jautrus žmogus“.
Ir dabar yra pats geriausias būtų laikas užduoti klausimą, kodėl mes su T. Augucevičiumi kalbame apie policiją...
„Tačiau esu matęs policijos pareigūnų darbą iš arti, - žėrė toliau sakinius Timūras. – Esu dirbęs operatoriumi laidoje „Farai“.
- Ir tu buvai tasai žmogus, kuris bėgantį nusikaltėlį paveji greičiau negu pareigūnai?
- Taip (juokiasi). Ar žinai, kodėl operatoriai tai daro? Nubėgti greičiau reikia, nes kiekvienas operatorius žino, kad jis privalo nufilmuoti atbėgantį pareigūną, kuris tuoj užšoks ant nusikaltėlio. Taip, tikrai per sniegą, per vėją bėgdavau greičiau už visas gamtos jėgas. Nors nebuvo daug iškvietimų, kuriuose reikėdavo bėgioti, tačiau turėjau progą susipažinti su profesija, sužinojau, koks yra jausmas važiuoti į iškvietimą – juk niekada nežinai, kas ten gali nutikti. Tarkime, savaitgaliais dažniausiai būna buitiniai konfliktai. Ir negali žinoti, ar ten tiesiog kas nors girtas rėkauja, ar jau peilius išsitraukę vienas ant kito šokinėja.
- Manau, abu esame dar tos kartos žmonės, kurie vaikystėje karts nuo karto dar pasakydavo, kad užaugę bus policininkas.
- Bet aš nesu to sakęs. Kai buvau vaikas dar turėjome miliciją. Man milicija nepatiko. Ji manęs tikrai netraukė. Paauglystėje jau buvo policija. Pamenu, kad tais laikais visi eidavo į kelių policiją tam, kad galėtų kyšius imti. Tokie korupciniai dalykai man yra nuo mažens nepriimtini. Niekada nenorėjau būti policininkas. Labiau norėjau į kariuomenę, tačiau manęs niekas nepriėmė, nes esu brokuotomis akimis.
- Kaip sureagavai sulaukęs Tado Vidmanto pasiūlymo vaidinti filme „Gautas iškvietimas“?
- Labai gerai. Tikėjausi suvaidinti šiame filme. Visada sakau ir sakysiu, kad Tadas priėmė labai teisingą sprendimą, pakvietęs mane vaidinti (juokiasi). O jeigu rimtai, tai man buvo didelė garbė, kad Tadas mane pakvietė vaidinti su tokiais įspūdingais žmonėmis. Buvo labai smagu. Žinoma, aš norėjau kur kas daugiau vaidinti negu buvo mano scenų, buvau pasiryžęs varyti dieną-naktį penkis mėnesius be sustojimo, nes nenorėjau, kad nuotykis baigtųsi. Aš neturiu daug draugų, su kuriais galėčiau bendrauti, todėl šįkart man buvo smagu išeiti į žmones, pabendrauti, pavaidinti, parėkauti, paišdykauti. Dar smagiau pasidarė, kai sužinojau, kad teks vaidinti poroje su Ineta Stasiulyte, tai sužinojęs supratau, kad bus viskas labai gerai.
- Kaip atrodė lietuviško kino užkulisiai?
- Negaliu kalbėti apie visą lietuviško komercinio kino vidų, bet tai kaip dirba Tadas ir jo komanda yra unikalu. Žmonės susirenka daryti produkto, kurio tikslas suteikti žiūrovui geriausią įmanomą pramogą. Befilmuojant „Gautą iškvietimą“ kiekvienas susiėjimas buvo tarsi mažas gimtadienis, maža šventė – visi laimingi. Smagu. Jei Tadas dabar pasakytų, kad darys dažniau ir daugiau, tai pasakyčiau „Aš pats susimokėsiu, tik leisk vaidinti“. Turėkime omeny, kad filmus kuria žmonės, kurie yra protingesni už daugumą kitų. Tokiems žmonėms pabūti kartu ir pabendrauti yra smagu. Tai yra tarsi augimas.
- Sugrįžkime dar kartą į paauglystę, matyt, į tuos „vidiakų“ laikus – kokie filmai tada darė didžiausią įspūdį, sužalojo smegenis gerąja prasme?
- Pamenu tas bemieges naktis, kai tėvai parsinešdavo „vidiaką“. Kol jie patys prisiruošdavo žiūrėjimui, vaikams leisdavo žiūrėti „Tomą ir Džerį“ be sustojimo, o vėliau, jau suguldydavo vaikus ir girdėdavau, kaip „kinkongas“ rėkia, Stallone šaudo. Didžiulį įspūdį man yra padaręs „Mad Max“... Tasai senasis, su Melu Gibsonu. Pamenu šio filmo nuotaiką. Man patiko ta tuštybė dykynėje ir vienišumas pasaulyje. Jau paaugęs Telšiuose eidavau į apleistų gamyklų kompleksą pasivaikščioti. Man ten būdavo taip gerai. Kaifuodavau: žmonių nėra... Galvodavau, kad esu filme - tame postapokaliptiniame pasaulyje, kuriame tik varnos krankia. Vėliau, žinoma, buvo „Terminatorius“. Kalbu apie antrą šio filmo dalį. Tai buvo mano susižavėjimo ir siaubingiausių sapnų laikotarpis, nes pati skysto metalo roboto koncepcija buvo įspūdinga. Žiūrėdamas filmus visada bandydavau galvoti, kaip pats elgčiausi pagrindinių herojų vietoje. Šis filmas mane išvertė iš kojų, nes aš tikrai nebūčiau gyvenime žinojęs, kaip įveikti tokį robotą. Tai buvo mano didžiausias siaubas. Vėliau žengiau į „Svetimą“, augant susižavėjau Stenliu Kubriku. Visi jo filmai man yra įspūdingi, tačiau dabar galėčiau išskirti „Eyes wide shot“. Žiūrėjau jį keturis kartus, bet kiekvieną kartą jį mačiau kitaip. Man visada patiko didesnių idėjų filmai. Taip pat žaviuosi Tarantino filmais, ypač „Reservois Dogs“. Jis man atrodo pats gryniausias, jame yra mažiausiai holivudinio veiksmo. Į sąrašą dar įtraukčiau Davido Lyncho filmus.
- Ar seki Lietuvos kino industriją?
- Turėčiau tai daryti dažniau. Mane džiugina, kad lietuviškų filmų yra vis daugiau. Žmonės auga, stengiasi, daro išvadas ir stengiasi nuolat daryti kitaip. O svarbiausia yra tai, kad dabar gali žiūrėti lietuvišką filmą ir tau nėra gėda. Pamenu, žiūrėjau „Elzę iš Gilijos“... Man tikrai buvo gėda, nes žiūrėjau ir sakiau sau, kad taip nėra, žmonės taip nebendrauja... Net susimąsčiau, gal yra kompiuterinė programa, kuri generuoja tekstą ir vertėjo pagrindu ji sugeneruoja tas eilutes. Yra absurdas, kad pateikiamas toks bendravimas. Gal tai yra vidiniai rašančiojo kompleksai? Kas gali parašyti tekstą „Na, pagriebsime mes tą nenaudėlį“. Na, kur su tokiu tekstu? Kokioje visatoje taip kalba lietuvis? Taip nebūna. Man patinka Emilio Vėlyvio filmai. Geriausias jų buvo „Redirected“ – įspūdingai nufilmuota įdomi istorija. Nelabai žiūrėjau tuos apie gyvenimą... Nelabai ir noriu juos žiūrėti. Man patinka lietuviški veiksmo filmai. Atrodo, kad lietuviai yra labai sėslūs, bet visi jie nori veiksmo. Esu augęs provincijoje, todėl esu matęs, kaip jie to veiksmo prisigalvoja (juokiasi). Lietuviškų veiksmo filmų tikrai yra per mažai, bet jie turi potencialą.
- Žmonės Timūrą Augucevičių matė laidos vedėjo vaidmenyje, matė dainuojantį, dabar matys policininko vaidmenyje. Koks Timūras yra iš tiesų?
- Labai gilus klausimas. Aš ir pats nežinau, koks dabar yra Timūras Augucevičius. Nes jis buvo tai vienoks, tai kitoks, o dabar vedęs ir turi vaikų (juokiasi).
- Dabar esi nuobodesnis?
- Atrodo, kad taip, nes norai nesutampa su galimybėmis. Nes šiaip Timūras Augucevičius yra išdykėlis ir neklaužada. Ir jam patinka elgtis negerai, bet būdamas tėtis su vaikais negali taip daryti, nors labai norisi. Kai mažėja progų išdykauti, tada reikia kiekvieną jų išnaudoji maksimaliai. Tokiu atveju tsiranda rizika, kad gali persistengti. Timūras dabar yra tiesiog geras tėtis. Jis yra švelnesniais kampais, labiau pamatuotas, labiau išlaikytas ir mažiau suprantantis apie gyvenimą.
- Bet gali į savo gyvenimo aprašymą įsirašyti, kad esi aktorius...
- O, taip. Bet šiais laikais gali prie kasos „McDonalds‘e“ padirbęs pasirašyti, jog dirbai pardavimų vadybininku. Bet aš dar nerašysiu, kad vaidinau filme, nes gali kas nors apsirikti – perskaitys ir pakvies dar kartą vaidinti. Jeigu žmonės tikėsis iš manęs daugiau negu galiu, tai bus labai blogai. Aš nebent galėčiau parašyti „Vaidinęs filme, bet...“ arba parašyčiau, kad esu vaidinęs tik vieną kartą.
- Kiek turėjote laisvės improvizacijai „Gautame iškvietime“?
- Tai buvo visiška improvizacija. Kiekviena scena tikrai buvo visiška improvizacija: situacijos buvo daugmaž aprašytos, tačiau, ką sakome, ką darome, kur einame buvo mūsų reikalas. Kiekvienas ekipažas improvizavo. Labai bus įdomu pamatyti, kaip tai atrodys.
- Su Tadu buvote kursiokai...
- Ir netgi kambariokai. Tadas yra mano draugas. Sakau tai su pasididžiavimu. Iš esmės, Tadas yra tas vienintelis draugas, kurį turiu... Draugas yra tas žmogus, su kuriuo patiri labai daug smagių dalykų, vėliau rimtai susipyksti, nuoširdžiai išsprendi nesutarimus ir susitaikai. Būtent tokiais atvejais atsiranda draugystė. Tai yra tikroji draugystė, kurios metu parodai ir savo šviesiąją, ir šlykščiąją pusę: pabūni nuogas vienas prieš kitą, pamatai, kas tai yra, bet dirbi toliau.
- Dabar yra pats geriausias laikas prisipažinti, kokių nesąmonių studijų laikais esate prifilmavę.
- Oi, visko tikrai negaliu pasakyti. Esame prikrėtę visokių įdomių dalykų. Esame filmavę savo realybės šou. Tai pamatyti dabar būtų tikrai juokinga ir smagu. Jau tuo metu Tadas turėjo kamerytę, kurią jam nupirko tėvai, vėliau ir aš nusipirkau, nes važinėdavau į Airiją užsidirbti mokslams pinigų. Taip, aš būdavau tas, kuris vasarą išvažiuoja, vėliau grįžta ir skaičiuoja centukus iki kitos vasaros. Taigi aš turėjau geresnę kamerą negu Tadas. Esu vaidinęs mėgėjiškame, bet labai linksmame Tado filme „Laukinio žmogaus paslaptis 2“. Kiti mūsų filmavimai tegul lieka mūsų prisiminimuose.
- Visi taip sako...
- Aš nežinau, gal kada nors koks nors kūrinys ir išlįs, bet man žymiai įdomiau tai kas bus, o ne kas buvo.
