Numatyti dar du tokie – Kaune ir Klaipėdoje. Gyvo skambesio roko opera su orkestru ir choru pagal savo pasirengimo ir atlikimo sudėtingumą gali pretenduoti į vieną drąsiausių projektų Lietuvos muzikos padangėje.
Pasiaukojančio visos gausios komandos darbo dėka ji skambėjo didingai, galingai ir tuo pačiu jautriai bei giliai jaudinančiai.
Su projektu nedirbęs žmogus vargu, ar bent apytiksliai galėtų nusakyti, kur slypi tokio parodymo iššūkiai ir kiek jų yra.
Ar verta to imtis vos dėl trijų parodymų? Kodėl teatriniai pasirodymai su orkestru įprastai būna ilgai šlifuojami, repertuariniai ir rodomi metų metais? Ar pasiryžimas tai atlikti tik tris kartus ir dar visiškai skirtingose erdvėse gali būti vadinamas lengva beprotybe?
Pirmiausia užduotis, be kurios neverta nė pradėti – aranžuotės.
Originaliai kompozitoriaus Roko Radzevičiaus sukurtas roko operos variantas nebuvo skirtas orkestrui.
Visą muziką specialiai bigbendui pritaikė ir aranžavo Jievaras Jasinskis. Tam prireikė metų.
Naujose aranžuotėse išsaugotas kompozitoriaus R. Radzevičiaus į originalą sudėtas jautrus skambesio autentiškumas ir roko operą unikalia darantis trapumas.
Išsprendus kertinį kūrybinį klausimą, iškilo krūva teorinių-techninių užduočių.
Viena pirmųjų: brėžiniuose pritaikyti sales, kurios nėra muzikos teatrai, tokio tipo kokybiškiems pasirodymams.
Sostinės koncertų salė „Compensa“, Kauno „Žalgirio“ arena ir Klaipėdos „Švyturio“ arena tiek savo dydžiu, tiek kėdžių išdėstymu, tiek techniniais parametrais – visiškai skirtingos erdvės.
Kiekviena jų reikalavo savos schemos, nė viena savo pradiniu užmanymu nėra skirta tokio tipo pasirodymams.
Nubraižius išdėstymą konkrečiai erdvei, belieka pasikliauti tik teoriniais samprotavimais, kad viskas teisinga ir realybėje bus kokybiškai įgarsinama.
Aibę derinimų tokiuose projektuose kelia ir repeticijos. Jos būtinai reikalingos, tačiau dėl dalyvių užimtumo, gyvenimo skirtinguose miestuose, laiko ir finansų apibrėžtumo tampa itin problemiškos.
Bigbendas naujas aranžuotes repetavo Kaune savarankiškai.
Choras savo partijas irgi repetavo atskirai, prisitaikyti prie aranžuočių, savo padėties salėje, techninių niuansų – laiko ir galimybių buvo nedaug.
Solistams teko nemenkas iššūkis įprasti prie kitokio skambesio ir organiškai scenoje pasijusti vos per kelias bendras repeticijas.
Šokėjams naujos aranžuotės taip pat skambėjo neįprastai, teko pratintis.
Kokybiškas orkestro įgarsinimas (toks, kad gerai girdėtų ne tik žiūrovai salėje, bet ir šokėjai scenoje, ir solistai ausinėse, ir choristai stovintys šalia orkestro) tapo tikru galvos skausmu garso režisieriui Tomui Ždanavičiui.
Per itin trumpą laiką jis turėjo išspręsti daugybę viena po kitos iškylančių garsinių problemų, kurios menkiau kvalifikuotą specialistą būtų tiesiog paskandinusios.
Garso patikra buvo, ko gero, ilgiausia ir sudėtingiausia, kokią tik dalyviams yra tekę išgyventi.
Puikios technikų komandos dėka, salėje susirinkusi ir kvapą užgniaužusi publika stebėjo be priekaištų įgarsintą pasirodymą nė neįtardama, kaip įtemptai tuo metu prie pulto dirba garso režisierius, kaip susikaupę savo partijas atlieka solistai, kaip choristai mintyse skaičiuoja įstojimo vietas, o bigbendo vadovas salei nemačiomis spėja perduoti ir orkestrui, ir solistams gyvybiškai svarbias žinutes.
Sudėtingas ir jautrus gyvo roko operos „Jūratė ir Kastytis“ atlikimo mechanizmas veikė.
Turint omenyje, kad pirmą kartą gyvenime, galima buvo tik stebėtis, kaip sklandžiai ir iš pažiūros nesunkiai.
Scenoje žibėjo auksinė roko operos sudėtis: pagrindiniuose vaidmenyse – Marijonas Mikutavičius ir Aistė Smilgevičiūtė.
Kopų Senio vaidmenį atliko pastatymo režisierius Kostas Smoriginas, Kastyčio motinos – Karina Krysko, Perkūno – Tadas Juodsnukis, Neptūno – Jeronimas Milius.
Šoko G. Ivanausko teatro trupė. Dainavo mišrus choras „Vilnius Voices“, vadovaujamas Kristinos Žaldokaitės.
„Jūratė ir Kastytis“ – tautiniais ir etniniais motyvais persmelktas kūrinys.
Šį įspūdį dar labiau sustiprina taiklūs ir giliai užkabinantys Rimvydo Stankevičiaus dainų žodžiai.
Marijaus Jacovskio sukurta scenografija – pilna pagonybės stabų, pajūrio žvejų buities atspindžių. Etniniai motyvai tapo įkvėpimu ir drabužių dizainerei Liukai Songailaitei. Spektaklio choreografas – Gytis Ivanauskas. Šviesų dailininkas – Darius Malinauskas.
Roko opera „Jūratė ir Kastytis“ pasakoja mums gerai žinomos istorijos apie žveją Kastytį ir deivę Jūratę tęsinį. Kastytis klūpi ant jūros kranto apraudodamas Perkūno nukirstą savo mylimąją Jūratę. Staiga ji atgyja ir istorija „po istorijos“ prasideda... Jūratė ir Kastytis patiria rimtų išbandymų, dievų ir stichijų rūstybę, tačiau tikra meilė nugali viską.
Roko operos „Jūratė ir Kastytis“ unikalus parodymai su orkestru ir choru: gruodžio 15 d.– Kaunas, „Žalgirio“ arena, 20 d. – Klaipėda, „Švyturio“ arena.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
