Naujienų portalui tv3.lt Monika atvirai papasakojo apie savo kelią į sėkmę, darbo etiką, maloniausias ir sudėtingiausias klientes bei vietą, kurioje lietuvės dar galėtų drąsiai patobulėti.
Monika, kaip ir kada prasidėjo jūsų, kaip vizažistės, kelias? Kada supratote, kad gyvenime norite užsiimti būtent tuo?
Kalbant apie mano, kaip vizažistės kelio pradžią, reikėtų paminėti, kad mano gyvenimas visuomet siejosi su kūryba. Aš jau nuo pat vaikystės daug paišiau, kūriau, mokiausi dailės mokykloje. Kai ją pabaigiau, atsitiko taip, kad man, dėl intensyvaus krūvio, kiek įgriso paišyti ant popieriaus lapo. Intuityviai atradau kūrybą ant veido, o veidas ypatingas tuo, kad jis – visuomet skirtingas. Skirtingas paviršius, skirtingas reljefas, o plokščias popieriaus lapas visuomet yra toks pats.
Kai paauglystėje atradau makiažą, iškart nusprendžiau, jog būsiu vizažistė. Man taip pat labai gerai sekėsi ir tikslieji mokslai. Visuomet savyje turėjau du priešingus polius – tiek tiksliųjų mokslų, tiek ir meninį. Tik po 12-os klasės apsisprendžiau, kad, galų gale, eisiu kūrybine linkme.
Manau, kad vizažistės kelias daugiau pasirinko mane, o ne aš jį – mane tam daugiau stūmė žmonės iš šono. Pradėjau tuo užsiimti ir visi matydavo, kad man gerai sekasi. Mane dėl to daug kur pakviesdavo, kažką pasiūlydavo. Pats likimas įsuko mane į šią sferą (šypsosi).
Kur mokėtės makiažo paslapčių? Ar tiesa, kad profesionaliai to galima išmokti ir lavinantis tik savarankiškai?
Pirmieji mano makiažo pradmenys yra įgyti toje pačioje dailės mokykloje. Koloristikos, kurią mes pritaikome makiaže, aš išmokau būtent ten. Kompozicijos, linijos – per grafiką. O per akademinį piešimą išmokau apie šviesą ir tamsą, kaip šešėlis sukuria šviesos efektą – tai yra tai, ką aš pritaikau veido moduliavime, kontūravime. Likusios žinios atėjo intuityviai, savarankiškai dažant, mokantis iš savęs.
Bet, žinoma, daug mokiausi ir iš kitų. Esu mokiusius ir pas įvairius užsienio vizažistus, kurie atvykdavo į Lietuvą, pati esu skridusi mokytis į Londoną, Izraelį. Mokiausi ir pas Kim Kardashian vizažistą.
Manau, jeigu nori būti visapusiškas vizažistas, reikia dirbti tiek savarankiškai, tiek ir stebėti aplinką – kokios yra naujos tendencijos, technikos, produktai, kokie vizažistai yra populiarūs.
Vilniuje išties daug makiažo studijų – ar nebuvo sunku atidaryti savąją?
Dabar išties yra labai daug studijų ir makiažo mokyklų, tad savąją atidaryti – išties sudėtinga, ypač, jeigu pradedi nuo nulio. Man tai daryti buvo šiek tiek lengviau, kadangi prieš atidarant savo studiją dirbau tiek vizažiste, tiek dėstytoja 7 metus. Buvo lengviau iš tos pusės, kad nebereikėjo ieškoti naujų klientų, garsinti vardo. Jau turėjau kažkokį klientų ratą.
Sunkiausia buvo tai, kad labai mažai žmonių žinojo, jog atsidariau savo studiją, ir kad nebedirbu senoje vietoje. Užtruko pereinamasis laikotarpis, kol informacija apskriejo klientus.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais apskritai tenka susidurti dirbant grožio sferoje?
Grožio sferos neišskirčiau. Manau, kad visose sferose yra panašūs iššūkiai, ypač kalbant apie šiuos laikus. Kadangi viskas taip greit evoliucionuoja dėl globalizacijos ir interneto, reikia neatsilikti nuo to, kas vyksta pasaulyje. Kitas iššūkis – sudėtingi klientai.
Ar čia tenka susidurti su didele konkurencija?
Konkurencija tikrai yra be galo didelė, nes, turbūt, dabar kas antra moteris Lietuvoje yra vizažistė. Aš pati stengiuosi tiesiog negalvoti apie kitus vizažistus Lietuvoje, nesigilinti, kaip jiems sekasi, o koncentruotis į save, savo darbą, tobulinti save. Jei tu pats save tobulinsi, atsiras klientai, kurie tave pastebės – jiems patiks tavo braižas ir jie tau išliks lojalūs.
Ar buvo sunku rasti gerų darbuotojų savo salonui?
Jei šį klausimą užduotumėte bet kokios sferos įmonės ar studijos darbdaviui, manau, visi atsakytų, jog apskritai yra labai sunku surasti gerus darbuotojus. Kad ir kaip bebūtų, gerą darbuotoją sudaro labai daug savybių. Jis turi išmanyti savo darbą, bet taip pat turi būti ir geras žmogus, sutarti su klientais. Tokius įvairiapusiškus žmones surasti yra labai sudėtinga.
Ar tiesa, kad grožio salonuose darbuotojai dažnai keičiasi, keliauja iš salono į saloną?
Nepasakyčiau, kad šioje sferoje žmonės darbą keičia dažniau, nei kitose sferose. Kiek man žinoma, kitose sferose, ypač dabar, jaunimas mėgsta kas metus ar du keisti darbą. Tai tapo normalu. O kalbant apie grožio sferą, sakyčiau, kad dažniausia priežastis, dėl ko keičiama darbo vieta, yra ne todėl, kad jie išeina į kitą studiją. Tiesiog moterys išdrįsta pačios atsidaryti savo studiją.
Monika, jūsų braižas – išskirtinis, jį supainioti su kitų vizažisčių darbais būtų sunku. Ar turite kažkokių savo paslapčių, kurias stengiatės perduoti ir savo mokinėms?
Su savo mokinėmis ir darbuotojomis stengiuosi dalintis kiek įmanoma viskuo. Bet visuomet pabrėžiu vieną dalyką – kiekvienas žmogus turi ieškoti savo braižo. Jeigu atsiras kitas žmogus, kuris makiažą daro lygiai taip pat, kaip aš, kitaip sakant – kopijuoja mano stilių – klientas kito meistro nesirinks. Jis vis tiek rinksis mane. Todėl iš tos pusės kopijuoti nė neapsimoka. Geriau surasti save ir pritraukti naujų klientų, kurie dar nebuvo atradę savojo vizažisto.
Kaip dabar atrodo jūsų diena? Ar ir rudens sezoną darbą pradedate itin anksti?
Viskas labai priklauso nuo to, koks tai sezonas. Įprastai vestuvių, išleistuvių ir panašių renginių sezonas prasideda nuo gegužės ir baigiasi rugsėjo pabaigoje, spalio pradžioje. Tais mėnesiais mano darbas prasideda ryto pusėje. Tokiu atveju darbą stengiuosi baigti anksčiau. Bet reikia nepamiršti, kad aš pati sau bosė – galiu klientus sau leisti užsirašyti įvairiai.
Jau nebedirbu taip, kaip darbo pradžioje, kai manęs paprašydavo padirbėti ir 4, ir 3 valandą nakties, ir aš tikrai sutikdavau. Kai šią vasarą žmonės dirbti prašė panašiais laikais, jau nebesutikau. Po tiek metų, tai pradeda kiek kenkti sveikatai – išsiderina tavo paros ritmas, o po to tai atsiliepia ir kitur.
Kai baigiasi vestuvių sezonas, daugiau pereinu į mokymų sezoną. Aišku, labai užimtas būna ir gruodis. Yra dar keli momentai, kelios datos, kada vyksta įvairių renginių, tačiau dažnai tai yra vakariniai renginiai – nebereikia keltis taip anksti. Pati esu daugiau pelėda, o ne vyturys, tad ne vasaros metu stengiuosi darbo taip anksti nepradėti. Geriausiai jaučiuosi dienos viduryje, bet ne anksti ryte.
Kokiomis progomis dažniausiai darote makiažus merginoms?
Dažniausiai makiažui pas mane kreipiasi dėl vestuvių – nuotakų, vestuvių svečių ir liudininkų makiažo. Taip pat – išleistuvės, atestatų ar diplomų teikimai, gimtadienio šventės, jubiliejai ir fotosesijos.
Kokias klientes jums puošti maloniausia?
Kad ir kokia klišė tai bebūtų, bet man maloniausia dažyti tas klientes, kurių vidus yra gražus, su kuriomis bendrauti malonu, kurių požiūris į pasaulį yra panašus į mano. Su tokiomis moterimis lengva dirbti – jos vertina mano darbą, braižą, išeina laimingos. Dirbdama su tokiais klientais aš nepavargstu. Atvirkščiai, pasikraunu teigiamų emocijų.
Ar pasitaiko klienčių, su kuriomis dirbti sunku? Kokios jos?
Žinoma, darbe pasitaiko visokių klientų, nes ir pats pasaulis pilnas įvairių žmonių. Būna labai draugiškų, būna ir ne tokių supratingų, ar netgi labai sudėtingų asmenybių. Prisipažinsiu, kad man yra tekę visokių klientų, bet didžioji dalis yra nuostabūs ir malonūs žmonės, kurie moka vertinti. Aš tikiu posakiu, kad koks esi, tokius žmones ir pritrauki.
Kokios yra didžiausios lietuvių moterų makiažo klaidos?
Kalbant apie technines makiažo klaidas, nebeišskirčiau, kad lietuvės daro labai didžiules klaidas. Jos ir taip be galo daug dėmesio skiria grožiui, procedūroms, grožiu domisi. Jos tikrai tai išmano geriau, nei kitų šalių vidutinė moteris.
Mano akimis žiūrint, didžiausia klaida būtų bandymas įsprausti save į rėmus, įsiteikti kitiems. Lietuvės vis dar yra labai nedrąsios, bijo saviraiškos, būti savimi. Labai dažnai jos klauso tų pačių standartų ir bijo eksperimentuoti. Aš esu už tai, kad makiažas – dalis saviraiškos, kaip ir rūbai. Žmogus turėtų nebijoti dažytis taip, kaip jam labiausiai patinka.
