Naujienų portalui tv3.lt vyras sutiko papasakoti savo filmą primenančią gyvenimo istoriją, atskleidė, kokia iš tiesų yra kasdienybė ne vieno lietuvio svajonių šalyje, pasidalijo kainų skirtumais bei atsivėrė apie tai, ar amerikietiška svajonė vis dar gyva.
Vaikystė JAV ir Lietuvoje
Dave gyvenimas JAV prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje. Ten jis atsidūrė dėl tėvų noro gyventi geriau – tuo metu į Ameriką lygiavosi kone visas pasaulis.
„Maždaug 1996 metais mano tėvai nusprendė dalyvauti Žaliosios kortos loterijoje. Ir jiems iš tikrųjų pasisekė laimėti. Kai man buvo apie du metai, maždaug 1997-aisiais, persikėlėme į Čikagą, Ilinojaus valstiją. Ten gyvenau iki 2007 metų“, – teigė jis.
Tiesa, vėliau šeima nusprendė grįžti į tėvynę, tačiau tėvų lūkesčiai greitai atsitrenkė į sieną, o gyvenimas visiems pažėrė sunkių išbandymų.
„Tada, dar prieš ekonominę krizę, tėvai nusprendė grįžti į Lietuvą. Deja, jie nebuvo atlikę jokio rimtesnio pasiruošimo, o aplinkiniai tikino, kad Lietuvoje bus puiku, beveik kaip Amerikoje. Tačiau būkime atviri – 2007-ųjų Lietuva tikrai nebuvo panaši į Ameriką“, – neslėpė vyras.
Sugrįžus viskas pasisuko neigiama linkme: tėvai išsiskyrė, o šeimos gyvenimas pakrypo sudėtinga vaga. Nors ateitį buvo bandoma kurti čia, Dave mama pasirūpino, kad sūnus ateityje turėtų atsarginį planą – ji išlaikė JAV pilietybės testą, todėl ją gavo ir vaikai.
Prisitaikyti Lietuvoje vaikinui nebuvo lengva. Mokykloje jam teko kovoti ne tik su kalbos barjeru, bet ir su disleksija, kuri ilgainiui sukėlė stiprų vidinį pasipriešinimą lietuvių kalbai.
„Prisimenu pirmuosius metus Lietuvos mokykloje. Kadangi lietuvių kalbos nemokėjau pakankamai gerai, mokykla nusprendė beveik visas mano pamokas pakeisti lietuvių kalbos pamokomis. Jeigu gerai pamenu, tai buvo šeštoje klasėje.
Problema buvo ta, kad turiu disleksiją. Todėl ne tik sunkiai tvarkiausi su anglų kalba, bet tuo pat metu turėjau mokytis ir visiškai naujos kalbos. Mano smegenys tiesiog nebesuprato, kas vyksta. Net ir šiandien kartais atrodo, kad jos vis dar priešinasi lietuvių kalbai“, – pripažino D. Wolf.
Nusprendė grįžti į JAV ir pasigailėjo
Nuolatiniai sunkumai vertė pašnekovą ilgėtis stabilesnio gyvenimo Amerikoje. Vos sulaukęs pilnametystės jis priėmė spontanišką sprendimą skristi atgal už Atlanto, tačiau realybė pasirodė esanti kur kas rūstesnė, nei jis tikėjosi.
„Aštuoniolikos nusprendžiau: „Viskas, grįžtu į Ameriką.“ Dabar galiu pasakyti, kad tai buvo didžiulė klaida. Prieš išvykdamas susisiekiau tik su vienu senu klasės draugu, pradėjome bendrauti, jis pasakė, kad galbūt galėtų rasti man vietą gyventi, tik ne pas save, o pas visiškai nepažįstamus žmones.
Dabar apie tai pagalvojus, visa situacija atrodo labai įtartina. Laimei, paaiškėjo, kad tai buvo normali šeima. Kiek pamenu, jie buvo kilę iš Graikijos ir Jungtinėse Valstijose gyveno jau labai seniai. Jie turėjo laisvą kambarį ir jį man išnuomojo už 600 dolerių per mėnesį“, – pasakojo jis.
Sunkios darbo paieškos ir benamystė
Netrukus prasidėjo darbo paieškos, kurios jaunam vaikinui nebuvo sėkmingos. Dėl teisinių apribojimų praradęs pirmąjį darbo pasiūlymą, Dave nebeišgalėjo susimokėti už būstą.
„Pradėjau ieškoti darbo ir galiausiai radau jį visai netoli vietos, kur gyvenau. Man pasiūlė kasininko darbą degalinėje. Pasakius, kad man 18 metų, išgirdau: „Deja, negalime jūsų priimti.“ Jie paaiškino, kad nesulaukęs 21 metų negaliu pardavinėti alkoholio.
Dėl to netrukus nebegalėjau susimokėti nuomos. Vieną vakarą tiesiog išsikrausčiau iš tų namų“, – atviravo vyras.
Vėliau jam pavyko įsidarbinti sezoniniame saulės baterijų montavimo darbe, tačiau, pasibaigus šiltajam sezonui, finansinė situacija vėl tapo kritinė. Nelaimės sekė viena po kitos – pašnekovas liko gatvėje ir patyrė avariją. Kadangi pinigų automobilio remontui neturėjo, Dave porai mėnesių tapo benamiu. Šis laikotarpis emociškai buvo itin sunkus.
„Iki šiol prisimenu, kaip vaikščiodavau gatvėmis ir jausdavau kartėlį. Matydavau žmones, grįžtančius į savo namus, į šiltas lovas, o aš tuo metu ieškodavau medžio, po kuriuo galėčiau pernakvoti“, – prisiminė pašnekovas.
Galiausiai pardavus sudaužytą automobilį, jis gautus pinigus panaudojo bilietui atgal į Lietuvą. Anot jo, tai buvo tiesiog bandymas pabėgti nuo Amerikoje užklupusių sunkumų.
Ką amerikiečiai galvoja apie lietuvius?
Vėliau vyras į JAV buvo sugrįžęs dirbti vilkiko vairuotoju – šis gyvenimo etapas leido jam iš arti pamatyti, kaip vietiniai vertina atvykėlius iš Lietuvos ir su kokiais stereotipais jiems tenka susidurti.
„Kalbant apie stereotipus, vienas vyras, su kuriuo susipažinau Amerikoje, išgirdęs, kad esu lietuvis, pažvelgė į mane ir pasakė: „Oho, jūs visi turbūt žaidžiate krepšinį.“ Tai – vienas dažniausių stereotipų.
Kitas įdomus atvejis nutiko darbo pokalbyje. Atėjau penkiolika minučių anksčiau, ir darbdavys iškart ištarė: „Ačiū Dievui, pagaliau kažkas atėjo anksčiau laiko.“ Kai pasakiau, kad esu lietuvis, jis pridūrė: „Man patinka lietuviai. Jūs esate darbštūs žmonės.“
Apskritai lietuvių reputacija Amerikoje yra gera. Dažniausiai mus sieja su logistika, transportu arba statybomis. Ir, tiesą sakant, tame yra nemažai tiesos“, – pripažino jis.
Pakeitė nuomonę apie Lietuvą
Nors mūsų tautiečių įvaizdis už Atlanto – itin palankus, kone visą gyvenimą vaikytasi amerikietiška svajonė Dave viduje po truputį blėso. Sugrįžęs į tėvynę ir apsigyvenęs didesniame mieste, pašnekovas staiga visiškai pakeitė savo požiūrį į Lietuvą.
„Viskas pradėjo keistis, kai persikėliau į Kauną. Iki tol gyvenau mažesniuose miestuose, tarp jų ir Utenoje, tačiau niekada nebuvau gyvenęs didmiestyje. Atvykęs į Kauną supratau, kad čia turiu daugiau galimybių. Būtent tada pradėjau visai kitaip matyti Lietuvą ir savo vietą joje.
Kurį laiką gyvenau ir Vilniuje. Tada pirmą kartą pagalvojau: palaukite, Lietuva iš tiesų nėra tokia bloga“, – kalbėjo D. Wolf.
Šį supratimą dar labiau sustiprino netikėta sveikatos problema. Susidūręs su medicininėmis išlaidomis, Dave suprato, kokia neįkainojama yra europietiška socialinė sistema.
„Visai neseniai man buvo inkstų akmenligės priepuolis. Laukdamas greitosios pagalbos Lietuvoje, pirmiausia pagalvojau ne apie ligą, o apie tai, kiek visa tai kainuotų Amerikoje. Ir atsakymas buvo paprastas – labai daug.
Tada susimąsčiau, kad gyvenimas Lietuvoje iš tikrųjų nėra blogas. Man labai patinka Lietuvos sveikatos apsaugos sistema. Žinau, kad blogiausiu atveju galiu išsikviesti greitąją pagalbą, gausiu reikiamą pagalbą ir nereikės nerimauti dėl milžiniškų sąskaitų“, – lygino jis.
Ilgainiui vyras pradėjo pastebėti ir kitus gyvenimo Lietuvoje privalumus – ramesnį tempą bei sveiką darbo ir poilsio režimą.
„Lietuvoje žmonės turi daugiau laisvo laiko, atostogų ir geresnį darbo bei asmeninio gyvenimo balansą. Taip pat gyvenimo tempas čia daug lėtesnis. Amerikoje nuolat kažkur skubi, bėgi, o Lietuvoje viskas vyksta ramiau. Man atrodo, kad Amerikoje žmonės gyvena tam, kad dirbtų, o Lietuvoje dirba tam, kad gyventų“, – pastebėjo jis.
Palygino kainas šalyse
Kadangi pašnekovas už Atlanto praleido daug metų, jis sutiko palyginti abiejų šalių kainas bei sugriauti tam tikrus mitus. Nors maisto kainos, jo teigimu, panašios, drabužių ir ypač vaistų sektoriuje skirtumai – milžiniški.
„Kai kurie maisto produktai kainuoja panašiai kaip Lietuvoje. Labai perdirbti produktai dažnai net pigesni nei čia. Tačiau kalbant apie mėsą, pieno produktus ar kiaušinius, situacija skiriasi – kartais brangiau Amerikoje, kartais Lietuvoje.
Drabužiai, mano nuomone, dažniausiai pigesni Amerikoje. Ten yra parduotuvių tinklai, tokie kaip „Marshalls“ ar „Ross“, kur galima įsigyti žinomų prekės ženklų drabužių už labai gerą kainą.
Kas labai skiriasi – vaistų kainos. Lietuvoje už trijų mėnesių vaistų kursą sumoku apie 15 eurų. Amerikoje vien mano vartojami vaistai kainuotų apie 180 dolerių per mėnesį. Ir aš net nesergu jokia sunkia liga – turiu tik skydliaukės ir kraujospūdžio problemų. Vien dėžutė vaistų skydliaukei Amerikoje kainuoja apie 50 dolerių mėnesiui“, – išdavė pašnekovas.
Dar vienas gajus mitas, kurį pastebi Dave, yra susijęs su transporto priemonėmis ir jų verte JAV rinkoje.
„Žmonės dažnai sako, kad Amerikoje automobiliai pigesni. Taip ir yra, tačiau reikia suprasti kontekstą. Pavyzdžiui, vokiški automobiliai ten nėra taip vertinami kaip Europoje. Tai panašu į situaciją, kai Europoje amerikietiški „Mustang“ ar „Camaro“ atrodo išskirtiniai ir brangūs, o Amerikoje jie yra visiškai įprasti“, – pasakojo vyras.
Ar amerikietiška svajonė – dar gyva?
Paklaustas, ar, jo nuomone, garsioji amerikietiška svajonė dar egzistuoja, D. Wolf neslėpė – pasiekti užsibrėžtų tikslų dabar yra kur kas sunkiau nei anksčiau.
„Kalbant apie Ameriką, manau, kad amerikietiška svajonė vis dar egzistuoja. Tačiau ji nebėra tokia pati, kokia buvo 1997 metais, kai į JAV išvyko mano tėvai.
Tais laikais užtekdavo sunkiai dirbti ir galimybės anksčiau ar vėliau atsirasdavo. Dabar viskas gerokai sudėtingiau. Vien tik atvykti į Ameriką nebepakanka. Reikia būti savo srities specialistu, turėti konkrečių įgūdžių ir aiškią vertę darbo rinkoje. Taip pat jaučiasi ir stipresnis susiskaldymas. Kartais susidaro įspūdis, kad jei nesi amerikietis, turi nuolat įrodinėti savo vietą visuomenėje“, – teigė vyras.
Nepaisant to, kad gyvenimas jam nepašykštėjo iššūkių abiejose Atlanto pusėse, pašnekovas šiandien tvirtai žino savo identitetą ir kuria ateities planus tėvynėje.
„Jei kas nors tiesiai nepaklausia apie mano tapatybę, visada sakau, kad esu lietuvis. Didžiuojuosi tuo. Tačiau toks požiūris susiformavo ne iš karto.
Tiesa, šiek tiek skaudu, kad praradau Lietuvos pilietybę. Vis dėlto dabar jau yra būdų ją susigrąžinti, todėl planuoju tuo pasinaudoti ir susitvarkyti visus reikalingus dokumentus“, – planavo D. Wolf.
Savo gyvenimu Lietuvoje pašnekovas dalijasi YouTube platformoje. Vieną jo vaizdo įrašų galite matyti čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
