• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Giulija ir Monika: gyventi reikia ilgai ir laimingai

Giulijos vardas persų kalba reiškia meilės žiedą. Žinomai dainininkei jį išrinko tėtis, sykiu dovanojęs ir rytietišką išvaizdą bei temperamentą. Žodžiais neperteiksi juodbruvos ilgaplaukės išraiškingos gestų kalbos – į klausimus Giulija atsako visu kūnu. Neslepia, kad jai neseniai stuktelėjo keturiasdešimt šešeri, nesiruošia ir jaunintis, juolab operuotis. „Dar noriu ir galiu dainuoti!“ – džiaugsmingai sako moteris. Plieninio skambesio balsas tai paliudija, taip pat kaip ir grūdinto plieno charakteris. Giulijos dukra Monika – švelnesnė, bet planų į ateitį turi labai ambicingų. Tačiau apie viską iš eilės.

REKLAMA
REKLAMA

Giulija, karšta jūsų prigimtis neatvėso ir panardinta į lietuvišką lietų. Tačiau iš kur tokios džiugios, energingos moters dainose tiek ilgesio? Nepanašu, kad ilgitės prabėgusių dienų.

REKLAMA

Natūralu, pusiausvyra turi būti. Ką paprastai dainuoja liūdnas, depresija sergantis žmogus? Linksmas dainas! Mano ženklas – Avinas. Negana to, gimiau Ugninio žirgo metais, o tai dar prideda liepsnos. Avinus atpažįstu iš tolo: kalba garsiai, tiesiai, dar mojuoja rankomis... Be to, mano kraujas maišytas: mamytė – lietuvė, tėtis – turkmėnas. Kadaise į mane spoksantiems buvo sudėtinga tai pasakyti, ir dar nedideliame Kėdainių mieste... Galbūt tai mane užgrūdino. Nors jaučiuosi esanti lietuvė. Dabar juokiuosi, kad dauguma žinomų Lietuvos dainininkų maišyto kraujo: Andrius Mamontovas, Igoris Kofas, Arina, Rūta Ščiogolevaitė, Onutė Kolobovaitė...

REKLAMA
REKLAMA

O praėjusių dienų nesiilgiu. 25 metai scenoje – ne riba. Vaikystėje svajojau tapti balerina, šokėja. Tačiau laimėjo muzika – tai ji mane pasirinko. Specialiai nesimokiau dainuoti, nors Marijampolėje baigiau choro dirigavimą, taip pat Klaipėdoje įgijau teatro režisierės diplomą. Vaikus, su kuriais dirbu savo studijoje, mokau: „Turite pažinti natas, žinoti muzikos virtuvę, tačiau kai dainuojate, reikia tai pamiršti.“ Tiesa, rytietiškai vingiuoti, kaip dukra Monika, nemoku. Mėgstu liaudies dainas, konkursuose komisijos stebėdavosi: „Tik paklausykite, kaip mūsų tautines dainas atlieka ta nelietuviškos išvaizdos mergaitė!“ Prieš 40 metų tokių maišytų vaikų buvo mažuma, galbūt tai gludino mano charakterį. Buvau kitokia, todėl turėjau pakovoti už save, tarsi vaikinas eidavau kiaurai, rėždavau tiesiai. Dabar, jei nenoriu įžeisti žmogaus, jau galiu patylėti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Matyt, bėgant gyvenimui perkainojote kai kurias vertybes.

Žinoma, ir ne vieną kartą. Papasakosiu, kad ir tokį pavyzdį. Kartą gyvenime, prieš gerus dvylika metų, pasitaikė atvejis, kai man širdimi buvo blogai. Tada labai sirgau ir gulėjau ligoninėje – o užsakyta daugybė koncertų, laukia pilnos salės žmonių. Tuomet staiga pajutau, kad niekam neįdomu, kad tu čia guli, kad tau išvis liepta pusę metų nevažinėti, neįdomu, ar tu sveikas, ar ne – privalai pasirodyti ir viskas! Tada supratau, kad negali atiduoti savęs iki galo, privalai save šiek tiek patausoti. Nes numirsi – ir kas iš to? Išpirks albumus ir tiek. Geriau gyventi ilgai ir laimingai nei trumpai ir su polėkiu išeiti. Nes anuomet taip buvau save išsunkusi, kad jei koks koncertas – aš ir su 40 laipsnių temperatūra nulėkdavau. Ne dėl pinigų, nes milijonų mes neuždirbame. Bet atrodė: „Kaip dabar apvilsi, juk žmonės ateis, gal ir gėlių bus nusipirkę...“ Vis dėlto ir šiandien kartais pamirštu gyvenimo patirtis ir vėl pasielgiu kaip anksčiau.

REKLAMA

Jus galima pavadinti dainininke, sukūrusia pačią save.

Dainavau ir Sasnausko vardo bažnytiniame chore, naktiniuose baruose bei restoranuose, be jokių fonogramų, vos ne kas vakarą. O juk anuomet pakviesti nepilnametį dainuoti į restoraną buvo sudėtinga, tačiau direktorius surizikavo. Padainavau, sugrįžau į bendrabutį, kambario draugės netvėrė smalsumu: „Na, Giulija, kokie ten vaikinai buvo?“ O aš kaip ta undinėlė: „Nieko nemačiau, tiktai apsvaigusi dainavau...“ Tą jausmą, visišką atsidavimą, prisimenu ir šiandien – tai kaip narkotikas.

REKLAMA

Vis dar traukia dainuoti?

Scenai vis dar jaučiu stiprią trauką, be to, esu kviečiama. Turiu visokių planų ir projektų, net fantastinių, dėl jų šeima kartais mane traukia per dantį. Nemoku nuobodžiai gyventi, man būtina nuolat verstis per galvą. Tad galbūt toji mano lyrika atsiranda iš suvaldytos vidinės ugnies? O gal Dievas man davė tokį balsą, kad visos dainos skamba graudžiai?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Rytų moterys subręsta ir suvysta ankščiau nei vakarietės, o jūs, Giulija, paneigiate šią taisyklę.

Visos mūsų giminės moterys atrodė ir atrodo jauniau nei parašyta pase. Tai – genetika. Nenaudoju jokių stebuklingų kremų raukšlėms lyginti, nesilaikau jokių dietų. Tačiau įsivaizduokite mane 40 laipsnių Turkmėnijos karštyje, pagimdžiusią 10 vaikų, darže, kurį laistant tenka nuolat lenkti nugarą... Vargu, ar atrodyčiau taip, kaip atrodau dabar. Džiaugiuosi, kad tėtis leido man augti Lietuvoje. Turkmėnijoje – vyrų viešpatija. Ten turiu begalę giminaičių, mano tėtis iš gausios šeimos. Seniai juos mačiau, juk dabar iki ten kaip iki Amerikos. Lankiausi porąkart vaikystėje su tėvais, prisimenu tik tos šalies duonos, plovo, saldžių vynuogių skonį... Mano senelis iš tėvo pusės sulaukė 100 metų.

REKLAMA

Mane, beje, skaudina Lietuvoje tvyranti nepagarba senam žmogui. Rytuose ant senų moterų, žilų senolių išminties laikosi visa kultūra. Taigi palyginti esu labai jauna. Apsižvalgykite, šešiasdešimtmečiai dar dainuoja! Svarbu laiku nesikankinti ir nekankinti klausytojų, jei nebeturi kūrybinės ugnies. Tai svarbiau nei jauna išvaizda, išorinis grožis. Aišku, norisi gerai atrodyti, tačiau dainuoji juk širdimi, o ne pilvu. Jei taip – žmonės užmiršta, plona tu ar stora, kokia suknele vilkėjai. Esu laiminga, kad mano svajonės dainuoti klasiką išsipildė dukrai. Ji baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, debiutavo Kauno muzikiniame teatre. Norėčiau, kad Monika mokytųsi toliau, pamatytų pasaulį, sužinotų savo vertę, juk nemažai jaunuolių save nuvertina.

REKLAMA

Tačiau kai kurios mamos savo vaikus smarkiai pervertina stumdamos į sceną...

Kiekviena mama savo vaikui, berniukui ar mergaitei, yra kelrodė žvaigždė. Tačiau jei šis neturi talento, mamos svajonės jam taps nepakeliama našta. Tačiau Monikai nuskilo, man nereikėjo jos proteguoti. Jai teko Dievo dovana „trys viename“ – aktorės, šokėjos ir dainininkės talentas. Dovanojau dukrai dar ir meilės bei stiprybės, tikiuosi, ji perduos tai savo vaikams. Nebeturiu įsipareigojimų ją globoti, tačiau labai smagu, kad tapau geriausia drauge. Kartu paruošėme programą. Pastebėjau, kad žiūrovus jaudina mamos ir dukters duetas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jūs net teatro režisūrą studijavote tam, kad neatsiliktumėte nuo dukros?

Taip, bet pati irgi noriu tobulėti. Man patinka mokytis, nes darau renginius, filmuoju vaizdo klipus – norėjau išmanyti šią sritį. Praeis laiko, gal ir dar ką nors sugalvosiu. Ne tiek tam, kad protas neapsamanotų, o jausmai. Turi žmogus būti jausmingas. Gali būti protingesnis ar ne toks protingas, bet jeigu tavęs niekas nebejaudina – viskas. Žmogus turi ir į spektaklį nueiti, ir su žmonėmis susitikti, ir kunkuliuoti – tik kuriantis žmogus yra gyvas ir gražus.

REKLAMA

Monika, o jūs seniai dainuojate? Ar žadate pasilikti lietuviškoje scenoje?

Monika: Dainuoju nuo ketverių metų. Dabar štai baigiu operinio dainavimo magistro studijas ir savo tikslus kol kas sieju su didžiąja scena, klasikiniu dainavimu. Tikiuosi, kad man pasiseks ne tik Lietuvoje, bet ir, tarkime, užkariauti Europą, įžengti į didžiausias pasaulio scenas. Ambicingi tikslai, bet reikia jų turėti didelių – galbūt dar didesnių nei gali įgyvendinti. Kad jie šviestų iš tolo ir būtų ko siekti.

REKLAMA

Bet jei pasirinkote klasikinį dainavimą, įdomu, kaip vertinate populiariąją kultūrą?

Monika: Gerai, tikrai nespjaunu į tą balą, iš kurios kartais tenka gerti (šypsosi). Aš už profesionalią muziką, kad ir kokia ji būtų: ar liaudies, ar rokas, ar džiazas. Senelis mane mokė turkmėniškų liaudies dainų, bet kalbos vis dėlto nemoku, susikalbėti negalėčiau, nors žinau kelias žodžių reikšmes.

REKLAMA
REKLAMA

Grįžkime prie mamos ir dukros dueto, kuriame labai girdimas kraujo balsas – ir nė lašo konkurencijos.

Giulija: Būtų juokinga konkuruoti su dukra, neketinu pratęsti jaunystės būdama šalia jos. Toks moteriškas egoizmas man visiškai svetimas. Jei mano dukrą giria už grožį, džiaugiuosi už abi, juk tai ir man, mamai, komplimentas! Monika panaši į mane, tik švelnesnė, muzikalesnė. Iškart nulipčiau nuo scenos, jei reikėtų užleisti vietą dukrai. Bet kol kas ten vietos gana abiem. Mūsų duetas sulipdytas ne specialiai, juk Monikos vaikystė prabėgo scenos užkulisiuose, šalia manęs, tai ją ir išauklėjo. Jei būčiau neišsiskyrusi su Monikos tėvu, pirmuoju savo vyru, jei dukra būtų likdavusi su juo namuose, galbūt jos gyvenimas pakryptų visiškai kitaip. O dėl to dueto – iš tiesų yra visas šeimos trio. Dabartinis vyras rašo žodžius mano sukurtoms melodijoms. Taip, jis lieka „už kadro“. Jis ir pats sako gyvenantis ne savo, o mano ir dukros gyvenimą... Neįtikėtina? Nemanau, kad jam tai nepatinka, jei jis tai daro jau 16 metų.

Sakykite, kur radote tokį vyrą?

Geriau paklauskit, kaip jis susirado tokią kaip aš! Jis puikiai žinojo, kad veda dainininkę, kuriai vien šeimos laimės nepakaks. Nebuvo iš tų verslininkų: „Nebedainuok, sėdėk namuose, aš tau už tai mokėsiu.“ Taip, pas mus – šeimos kultas, to neslepiame, ir moterys čia svarbiausios. Kai grįžta Monika, vyras juokiasi: „Giulija, tavo inkstas atvažiavo!“ Jis irgi meniškas,  taigi supranta mane. Dirbti kartu nėra lengva, turime ištverti vienas kito tiesų karštą žodį, svetimas tokio neištartų. Kartu su vyru esame parašę daug dainų, taip pat ir vaikams. Naujame albume naujų dainų bus daugiau nei pusė, kitos – perdainuotos. Be eilių rašymo, mano vyras puikiai gamina. Virtuvė – jo stichija, aš neturiu jai laiko, bet jei reikėtų, gaminčiau – moku išvirti turkmėnišką plovą...

REKLAMA

Klausausi jūsų su nuostaba: šeimos kultas – senamadiška ar, atvirkščiai, labai nauja?

Giulija: O gal apsukę ratą grįžtame prie tikrųjų vertybių? Gili pagarba tėvams, beatodairiška meilė vaikams. Kraujo ryšys man labai svarbu, juntu gyvą jo pulsavimą. Kad ir ką sumanyčiau daryti, pagalvoju, ar mano tėvai tam pritartų. Gyvename atskirai, tačiau aplankyti tėvus per šventes – šventas reikalas, koncertai ir linksmybės – paskui.

Monika: Man šeima taip pat labai svarbi. Pavyzdžiui, per savo gimtadienį mamai visada dovanoju gėlių, ir ne tik jų – esu padovanojusi širdelės formos papuošalą su išgraviruotais inicialais. Turbūt natūralu, kad kokioje šeimoje augai, tokią ir pats norėtum turėti – aš tikiuosi, kad man pavyks taip pat gražiai puoselėti ir šeimos kultą.

Stiprus jūsų – mamos ir dukros – tarpusavio ryšys pastaruoju laiku labai krito į akis. Gal jį išlaikyti buvo sunkiau tuo laikotarpiu, kai į šeimą atėjo jūsų vyras, ne Monikos tėvas?

Giulija: Gal kaip tik atvirkščiai – ryšys tarp mūsų dar labiau sustiprėjo. Aš taip manau. Jei yra viena santuoka, po to kita – tikros šeimos jausmas tarp mamos ir vaiko išlieka didesnis. Ir kitas žmogus turi prie to priprasti, derintis.

REKLAMA

Bet mes su Monika gerai sutariame ir todėl, kad išmokome viena kitai atleisti – kad ir kas nutiktų. Nesam šventosios, kurios tik vaikšto susikabinusios rankytėmis. Ir baramės, ir pykstamės, ir taikomės – bet tai yra normalūs, gyvenimiški santykiai.

Monika: Svarbiausia – nelaikome pykčio. Atsitinka kažkas – išsikalbi ir palengvėja. Nors man kartais išsišnekėti būdavo sunku – aš uždaresnė, mėgstu išgyventi viską tyliai viduje. Bet dabar pasikeičiau, nors ir tokių nutylėjimo atvejų dar pasitaiko.

Giulija, ar jums gana šeimos, nereikia romantikos? Na, tokio „mūzo“, mylimojo, įkvepėjo...

Nereikia! Jei gyvenime taškyčiausi jausmais, jų nebeliktų dainoms. Kartais einu gatve ir galvoju: „Ech, kaip norėčiau beprotiškai įsimylėti!“, tačiau jei manote, kad kalbu apie realų vyrą ar romaną, klystate. Įsimylėti kūrybiškai ir išdainuoti tą beprotišką ilgesį – štai ko trokštu.

Galbūt ilgesio dainos apie išsiskyrimą – apsauga nuo pavojingų ryšių?

Panašiai – kūrybingiems realiame gyvenime negresia posūkiai į kairę. Įkvėpimas kyla iki sielos gelmių. Tačiau ką čia kalbėti – tikiu likimu. Turiu stiprią nuojautą. Tikiu, žmogui viskas nulemta – tik vienas savos lemties link slenka aplinkkeliais, o kitas – tiesiai. Žinau savo likimą... Viena chiromantė, apžiūrėjusi mano delną, jį man patvirtino.

REKLAMA

Manau, kad visi žmonės nujaučia ar žino savo likimą, tik to nepaiso, kratosi žinojimo. Turiu ir kitą bruožą – žmonės linkę man išsipasakoti, iškloti viską, kas slegia sielą. Jei važiuoju traukiniu, o priešais mane sėdi nepažįstama moteris, galiu lažintis, kad netrukus išgirsiu jos išpažintį. Nežinau, kodėl sukeliu žmonėms pasitikėjimą.

Pasitikime tais, kurių žvilgsnis atviras ir liudija stiprybę.

Kad kas žinotų, kiek man ta stiprybė kainuoja! Jei kas nors padūsauja, o kaip lengvai man einasi, norisi pasiūlyti: „Bent dieną pagyvenk mano gyvenimą! Netrukus padėkosi: „Ne, ačiū, geriau jau grįšiu prie savojo...“

Kaip susitvarkote su stresu? Nerūkote, negeriate, paguodos objektų neieškote...

Turiu tokią pamėgtą kavinukę su gražiu vaizdu pro langą. Parymau prie jo viena, pamąstau: „Ar dabar raudosiu, ar verčiau spręsiu, ko imtis, juk be manęs niekas nesiims?“ Ir imuosi... Svarbiausia nebūti piktiems, nepavydėti. Pavyduoliai, užuot žiūrėję į tuos, kuriems neva lengviau klojasi, verčiau eitų dirbti. Jei pats nerandi išeities, būtina su kažkuo pasitarti, o ne užsisklęsti. Ieškoti pagalbos, o ne virvės pasikarti.

REKLAMA

Matyt, tie, kurie jos griebiasi, jaučiasi labai vieniši, gal praradę šeimos paramą... O Monika dar nežada pratęsti jūsų išpuoselėtos šeimos kulto tradicijos?

Žinau savo likimą, ne jos. Kaip bus, taip. Tik labai nenorėčiau, kad mano vaikas susituoktų su kitataučiu. Nepaisant abipusės meilės, mano mamai buvo labai sunku: skirtingas tikėjimas, papročiai...

Tačiau ir jūsų tėvas, atvykęs iš tolimo krašto, kur viešpatauja vyrai, dėl meilės lietuvaitei paaukojo labai daug. Matyt, smarkiai ją mylėjo.

Galbūt  aš, jo dukra, išdainuoju tą meilę, perduotą kraujo ryšiu. Taip pat ir ilgesį tėvo gimtinei, kurios nepažįstu...

J. Motiejūtė, R. Klišytė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
rekomenduojame
  • Šventiniai atradimai su VILVI

TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų