Svečio belaukiant
Stasys Eidrigevičius – iš Panevėžio rajono Mediniškių kaimo kilęs lietuvių dailininkas, grafikas ir režisierius. Šiuo metu gyvena Varšuvoje, tačiau yra atviras visam pasauliui. Susitikimas su menininku – projekto „Šiauliai – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų kūrybos sklaidos sostinė“ renginys.
Auditorija kantriai laukė, kol ateis S. Eidrigevičius. Tarpusavyje kalbėjosi, jog tai žmogus, kuriam gimtinė yra labai brangi. Jo kūriniuose galima įžvelgti tikro seno lietuviško kaimo trobesius, nupieštus su didžiule meile.
Buvusi Šiaulių universiteto psichologijos dėstytoja Irena Sabienė atvirai žavisi S. Eidrigevičiumi: „Jis nebijo nusižengti jokiems kanonams, nepaklūsta taisyklėms. Visi laukia jo eksperimentų. Man įdomūs S. Eidrigevičiaus darbai, tačiau su dar didesniu pasimėgavimu klausau, ką jis apie savo darbus kalba. Autoriaus kalba – tarsi kitas kūrinio sluoksnis“.
Reikšmė atsirado netyčia
Vos įžengęs į salę, S. Eidrigevičius pasuko visų žvilgsnius į sieną, kur kabo trys jo plakatai, padovanoti bibliotekai. Viename plakate – medis ir medinis žmogus. „Aš esu iš Mediniškių kaimo. Aš esu žmogus-medis. Ir man negėda tai pasakyti. Aš čia sėdžiu ir žinau, kad čia yra mano vieta. Nors Lenkija ir Lietuva dabar „nezgodoj“ – ką aš padarysiu“, – sakė menininkas.
Kitame plakate dominuoja balta ir raudona spalva. Jis pieštas prieš porą dešimtmečių ir tikrai nebuvo skirtas Lenkijai. Tačiau taip nutiko, kad ant šio plakato atsirado vieno žymiausių šiuolaikinių Lenkijos muziejų logotipas.
Trečias plakatas – su Lietuvos trispalvės elementais. Tą plakatą autoriui teko nusikopijuoti nuo savęs. Prieš porą dešimtmečių jį sukūrė pagal vieno ministro užsakymą, tačiau – nei pinigų, nei plakato. Viskas dingo. „Nenorėjau kelti „škandalo“. Ir taip mane „škandalistu“ vadina. Jeigu rodai visuomenei savo darbus, reikia išmokti nusileisti ir tą skausmą savyje nuslopinti. Nupiešiau iš naujo“, – pasakojo menininkas.
S. Eidrigevičiaus plakatai skaičiuoja dešimtmečius, tačiau prasmę juose žmonės įžvelgia ir dabar. „Nieko nedarau specialiai“, – tikino kūrėjas.
Kam kalbėti, jei niekas nesiklauso?
Kai salėje kilo nedidelis šurmulys, S. Eidrigevičiaus kalba pakrypo neplanuotai – apie norą būti išgirstam. Pasiteiravo, ar niekas dar nemiega, nes Japonijoje įprasta užmigti per tokius susitikimus.
„Ar žinote kas yra akvarelė? Tai dažai, kurie vandenyje tirpsta. O kas yra tempera? Dažai, kurie vandenyje netirpsta. Žmonėms reikia pasakoti ir aiškinti, nes klausosi ir nieko nesupranta. Kartais žmonės klausosi pamokslo, tačiau nieko negirdi. Kunigas kalba per mandrai. Noriu, kad kiekvienas mano žodis būtų suprantamas ir prieinamas“, – teigė svečias.
Izraelyje esą priimta, kad pirmiausia parodos lankytojai vaišinami, o tik vėliau pristatomi kūriniai. S. Eidrigevičiui teko ir ten atidaryti savo parodą: „Politikai kalba, o žmonės geria ir valgo. Paėmiau lagaminą ir bac į žemę. Reakcija maža. Antrą kartą, trečią – visiška tyla. Dėl to man apsimokėjo tempti lagaminą į Izraelį. Trumpai pasakiau, ką suplanavau ir visi mane išgirdo“.
„Žmogui įteigti galima viską“
Taip S. Eidrigevičius prabilo apie šiuolaikinį meną, pradėdamas demonstruoti nuotraukas iš kelionių. Rodė susirinkusiems kadrus iš Paryžiaus garsiausių muziejų – Luvro, Pompidu centro.
Paveikslai iš gyvų bičių arba keptų žvėrelių, optinės apgaulės ir daug kitų keistenybių. „O kas čia? Menas ar ne?“, – paklausė svečias, rodydamas nuotrauką su kavos puodeliu ir prancūzišku rageliu.
Auditorija nuščiuvo. Gal ir menas... skonio reikalas. „O kas tuomet turi skonį? Man paprasčiausiai labai gražiai pateikė puodelį kavos. O aš viską mėgstu, kas su gyvenimu surišta“, - paaiškino kūrėjas.
Po kelių meno šedevrų nuotraukų S. Eidrigevičius vėl paklausė: „O kas gi čia?“ Žiūrovai nusprendė, jog čia Antano Mončio skulptūra. „Tai mano odinio krepšelio fragmentas. Nusipirkau jį prieš 25 metus Niujorke. Na palaukit, dar šiek tiek pamulkinsiu“, – tęsė menininkas.
Ekrane – žirgo nuotrauka. Tokie verti ir 200 tūkstančių eurų. „Man net baisu tokias nuotraukas žiūrėti“, – šyptelėjo S. Eidrigevičius ir rodė kitą nuotrauką. Salėje nuvilnijo juokas. Iš ekrano žvelgė mažas pilkas kačiukas. Galbūt net ne veislinis. Faktas – jis žmonėms suteikė daugiau emocijų, nei brangiausias žirgas.
Reikia tikėti
Svečias pasidalijo ir tos dienos nuotykiais. Vykdamas į Šiaulius jis sustojo Pakruojo rajone, Rozalimo bažnyčioje. Ten sutiko sportiniu kostiumu apsirengusį kleboną. Šis aprodė bažnyčios vertybes ir net paveikslą, kurį rodo tik per didžiausius atlaidus.
S. Eidrigevičiui ir klebonui tai buvo netikėtas susitikimas, tačiau prasmingas. Norėjo tą dieną užsukti į vienos gyvenvietės biblioteką – gal taip pat pavyks netikėtai susitikti su vietos bendruomene?
„Kadaise gavau laišką iš tos bibliotekos – ar atvyksite į susitikimą? Parašiau: ponia, ar jūs manote, kad aš dar gyvenu Mediniškiuose? Pasiteiravau bibliotekininkės, ar rašė man laišką? „Nerašiau“. Vėliau pasitaisė: „Rašiau, bet labai seniai“. Taigi, neplanuotas susitikimas šioje bibliotekoje neįvyko, – pasakojo nuotykius S. Eidrigevičius ir palinkėjo: – Niekada neuždarykite durų savo fantazijai, mintims. Ir tikėkite, kad laukiamas žmogus kažkada atvažiuos.“
Alvydas JANUŠEVIČIUS
