Homoseksualų meilės istorija – pakankamai drąsi tema Marijos žemėje, bet ši premjera vyko vėlų sekmadienio vakarą (o kartu ir rinkimų dienos vakarą), tad panašioms personoms kaip Petras Gražulis, jau, matyt, nebebuvo prasmės išsišokti ir eilinį kartą demonstruoti tamsuolišką homofobiją. Tad buvo smagu stebėti į salę besirenkančias gėjų poreles, atvykusias palaikyti spektaklio kūrėjus dėl tokių drąsių kūrybinių žingsnių.
Spektaklis „Tiksinti bomba“ sukurtas pagal kanadiečių dramaturgo Michaelio MacLennano pjesę „Beat the Sunset“. Joje sutalpintos, rodos, visos homoseksualų gyvenimo atspindžių peripetijos: pradedant homoseksualumo prisipažinimu sau pačiam (vieni tai pripažįsta labai anksti, kiti priešingai – nugyvena didžiąją gyvenimo dalį ir tik subrendus, suvokus, kad apgaudinėti save ir aplinkinius nėra pats teisingiausias kelias, kad nuo to neigimo ir slėpimo nesidarai laimingesnis – tik tuomet ryžtasi žengti lemiamą žingsnį), baigiant tėvų, artimųjų išgyvenimais, kai šeimoje atsiranda tokia „gėda“, kuri, lyg to būtų maža, dar užsikrečia AIDS.
Kaip teigė šio spektaklio kūrėjai, tai pjesė ne apie artėjančią nebūtį, o apie gyvenimą. Apie stebuklus, kurie įvyksta išdrįsus išlaisvinti jausmus. Ir apie meilę, kuri įkvepia laukti rytojaus ir net nepagydomai sergantį ligonį sušukti: „Aš sergu, bet esu gyvas!“, nes gyvenimui prikelti žmogaus širdį yra daug didesnis stebuklas, nei pagydyti silpstantį jo kūną.
Kada įsigalioja mirties nuosprendis? Išgirdus nepagydomos ligos diagnozę, ar į savo širdį įsileidus baimę gyventi taip kaip trokšti; mylėti tą, kurio geidi; priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra?
G. Varnas šios pjesės pastatymui pasirenka keturis skirtingų kartų aktorius. Viktorija Kuodytė atlieka du gan prieštaringus vienas kitam vaidmenis – vaidina ir mirtį, ir nuo jos bandančią ligonius atitolint rūpestingąją medicinos seselę. Du vaikystės draugus vaidina Eimutis Kvoščiauskas ir Marius Čižauskas, Ligonio mamą – Kauno dramos teatro aktorė Dalia Overaitė. Programėlėj teko užmatyti, kad jaunieji aktoriai šiame spektakliui turės dublerius.
Spektaklis prasideda šešėlių teatru ant ligoninės palatos baltų užuolaidų, šios ir vėliau bus naudojamos įvairiems vizualiniams spektaklio sprendimams – vaizdo projekcijoms, scenos užsklandai ir t.t.. (scenografija Gintaro Makarevičiaus). Visas spektaklio veiksmas tarsi įrėmintas į metalinę konstrukciją, kurioje tik keičiasi lovų pozicijos, o šios tarsi laivai plukdo spektaklio herojus iš ligoninės į butą, iš dabarties į praeitį...
Ligoninės palatoje guli jaunas vaikinas (E.Kvosčiauskas). Motina, patalpinusį šį į privačią ligoninę, stengiasi apsaugoti savo šeimos garbę. Tėvas, garsus advokatas, taip ir nesuranda laiko aplankyti nuo AIDS mirštančio sūnaus, o motina užsuka aplankyti savo sūnaus tik tam, kad įsitikintų, jog niekas jo nelanko ir negresia joks pavojus pasklisti paskaloms.
Bet... vieną dieną ligonį aplanko netikėtas svečias – prieš trylika metų paskutinį kartą matytas artimas draugas, su kuriuo kažkada juos negailestingai išskyrė nelemtas įvykis. Visa, kas vystosi toliau – tai sunki kelionė į prisipažinimą vienas kitam, kas iš tiesų juodu sieja: ar vien tik vėjavaikška kraujabrolystė, ar kažkas daugiau – kam reikia ypatingos drąsos pripažinti. Būtent nepagydoma liga spektaklio herojus grąžina į gyvenimą, nes kai mirtis jau čia pat, kai yra ką prarasti, nebėra kur trauktis. Neišvengiamybė padeda atsikratyti jausmų baimės, o yrančio nuo ligos kūno akivaizdoje meilė išgydo sielą ir visas įsisenėjusias jos žaizdas.
Gana stipri spektaklio linija – su ligonio motina (Dalia Overaite). Ši aktorė – neabejotina šio spektaklio puošmena. Ne tik dėl to, kad labai elegantiškai ir prabangiai ją papuošė spektaklio kostiumų autorius J. Statkevičius. Vaidmuo šįkart jai teko ne lengvas, bet kaip įtikinamai ir jautriai ji jį atliko! Vien dėl jos vaidmens buvo verta sukviesti į šį spektaklį visas pasaulio homoseksualų motinas. Tikriausiai daugelis iš jų pripažintų, kad išgyveno panašius jausmus – nuo pykčio, gėdos, savo vaiko atstūmimo iki bandymų susitaikyti su tuo, kas neišvengiama. Vyrai-tėvai tokią žinią apie savo vaikus priima kaip įžeidimą, gėdą giminei, o motinos-moterys visada bandys suprasti, net jeigu tai truks daugelį metų, jos nesiliaus tai darę. Galiausia ji išrėks: „tas žodis pyderas – kaip peilio dūris, skrodžiantis per visus vidurius, tiesiai į mano gimdą“.
Nors pati pjesės tema gal ir neatrodo labai linksma, bet tiek pjesės autorius, tiek režisierius, šią istoriją stengiasi vaizduoti su humoru, lengva autoironijos doze. Spektaklio metu tarp veikėjų skambantis slengas, juokeliai, sakyčiau, gerokai gėjiškai pašaržuoti. Pavyzdžiui, vienas pasakoja, kad buvo vedęs, bet taip ir nesusilaukė vaikų šeimoje, į tai kitas atšauna: „matyt, kad per tuos metus taip ir nesužinojai, kaip juos reikia daryti“.
Stebint spektaklį laikas tikrai neprailgo, bet aš šį kūrinį priskirčiau ne prie stiprių meniškų, o – prie švietėjiškų. Spektaklio metu nuskamba daug medicinos istorijos žinių, tiek apie įvairias iki šiol nepagydomas ligas, tiek apie širdies darbą, kraują – mūsų didžiausią draugą ir priešą ir t.t.. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad 50% visų pasaulio mirčių yra sukelta maliarijos? Kad šia liga žmonės serga jau 50 000 metų? Kad AIDS yra būtent Amerikoje „gimusi“ liga, nors daugelis iki šiol mano, kad ŽIV virusas yra kilęs iš Afrikos? Spektaklis suteikia informaciją apie tai, kokiais būdais gali pasigauti ŽIV, kaip elgtis tėvams turintiems homoseksualius vaikus, kaip elgtis artimiesiems, kurių aplinkoje yra nepagydomomis ligomis sergančių ligonių.
„Tiksinti bomba“ – tiems, kurie vis dar mano, kad homoseksualumas yra liga ar pramanas, o gėjai – išsigimėlių klanas. Manau, šis spektaklis turėtų padrąsinti visus tuos, kurie daugelį metų gyvena ne savo gyvenimą, bando įtikinti pačius save, kad yra laimingi, bet iš tiesų paslapčia ieško kažko, su kuo galėtų būti tiesiog „spontaniški“, kaip pasakė vienas iš pjesės herojų. O laikas juk bėga..
P.S. Tiesa, vos nepamiršau: spektaklio muzikinis takelis buvo siaubingas. Net specialiai ieškojau, kas šįkart muziką kūrė, bet pasirodo šis „genijus“ jau nuo pat pradžių nebuvo vertas net į programėles įrašyti. Labai norėčiau tikėti, kad tai ne G. Puskunigis, ilgametis G.Varno bendražygis. Suprantu, ką simbolizavo tie čaižūs, visus klausos organus šokiruojantys muzikiniai intarpai, bet spektakliui vertės jie tikrai nepridėjo, tik galvos skausmą garantavo. Nors gali būti, kad galbūt ir garso operatorius kažką ne taip sureguliavo.
Jurga Mandrijauskaitė
