Pirmą knygą spaustuvei atidavusi kino aktorė Gražina Baikštytė tikisi, kad ji nebus paskutinė.
Visada patiko rašyti
– Esate aktorė, ragavusi žurnalistės duonos. Dabar rašote knygą. Ar seniai pastebėjote, kad gebate rašyti? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė G. Baikštytės.
– Rašymas man niekada nebuvo svetimas. Išlieti popieriuje tai, kas slegia, arba tai, kas nebetelpa viduje, man visada atrodė geriausias būdas. Turbūt todėl visada mėgau rašyti ilgus laiškus draugams ir artimiesiems.
Manau, kad plunksna, po aktorystės, visada buvo arčiausiai manęs, tik niekada nemaniau, kad tas rašymas kada nors taps rimtesne veikla. Bendradarbiauti su spauda pradėjau, kai bičiulė žurnalistė ir redaktorė Ligita Juknevičiūtė kartą pasiūlė pabandyti ką nors parašyti žurnalams, kuriuose ji dirbo.
Tuo metu kaip tik nieko neveikiau, retai kada filmuodavausi, turėjau nemažai laisvo laiko, todėl neatsisakiau. Pradėjau nuo vertimų, paskui pabandžiau parengti vieną kitą interviu. Patiko. Kuo toliau, tuo labiau. Aišku, iš rašymo negyvenu, bet ir šiandien vis dar ką nors brūkšteliu spaudai.
Įspūdžiai iš Maskvos
– Kaip sekasi rašyti knygą apie režisierių Rimą Tuminą?
– Knygą jau baigiau ir rankraštį atidaviau leidyklai, tačiau dar teks prie jos prisėsti, pataisyti, pakoreguoti . Knyga „Rimo Tumino sodas“ pasirodys apie Kalėdas. Tai pirma mano knyga, todėl laukiu jos su jauduliu. Tikiuosi, kad ji nebus paskutinė.
– Ar sunku buvo rašyti knygą?
– Rašyti nebuvo sunku, pats rašymas teikė didžiulį malonumą. Sunkiau buvo rinkti medžiagą, nes mano herojus gyvena Maskvoje. Teko važinėti į Jevgenijaus Vachtangovo teatrą, kuriam R. Tuminas vadovauja jau penkeri metai, ten kalbinti ne tik jį, bet ir žymias jo teatro žvaigždes, kolegas, draugus.
Pati mokiausi Maskvos kinematografijos institute, nemažai yra tekę filmuotis Rusijoje, daugelį garsių šios šalies aktorių pažįstu asmeniškai, tad sunkumų gauti interviu nebuvo.
Įdomu buvo pabendrauti su tokio lygio aktoriais, pamatyti, kaip su jais repetuoja jų ypač garbinamas R. Tuminas. Pasisėmiau kitokios kultūros, mačiau daug nuostabių spektaklių. Nesigailiu tų dvejų metų, praleistų prie knygos.
– Vasara – prie kompiuterio, bet užtai knyga baigta. Rudenį galite pasidžiaugti ir atsikvėpti...
– Niekada neturėjau tokio darbo, kuriame būtų reikėję dirbti nuo ryto iki vakaro, užtai visada turiu ką veikti namie. Nebūna, kad sėdėčiau ir nieko nedaryčiau. Mėgstu skaityti, bet dažniausiai tai darau vakare ar net pabudusi naktį.
Patinka siūti, pakanka namie ir buities darbų, o grįžus iš kelionių labai smagu susitikti su draugais.
Širdis sako „ne“
– Turbūt pasiilgstate ir aktorės darbo. Ar išvysime jus dar kine?
– Niekada negali žinoti. Lietuvoje man darbo niekuomet nebuvo, bet neprarandu vilties filmuotis Rusijoje. Juk vien ten esu nusifilmavusi maždaug trisdešimtyje filmų, tik nedaug kas čia, Lietuvoje, apie tai žino ar yra tas juostas matę.
Žinau, kad mano amžiaus moterų, galinčių filmuotis, nėra daug.
Jaunų aktorių yra labai daug, bet daugelis mano bendraamžių dėl įvairių priežasčių ir įvairiai susiklosčiusio likimo jau yra nutolusios nuo kino. O aš vis dar tikiuosi sulaukti įdomaus pasiūlymo.
Kartais ir sulaukiu. Prieš ketverius metus filmavausi rusų seriale „Jermolovai“. Esu kino aktorė, o šio serialo režisierius – taip pat yra kino, o ne serialų režisierius, todėl patyriau daug gerų emocijų ir dirbau su didžiuliu malonumu.
Serialas puikus, aukšto lygio. To negalėčiau pasakyti apie mūsų, lietuviškus, serialus, mat turiu su kuo palyginti. Nesakau, kad visi serialai Rusijoje yra geri, bet aš ir nesutikčiau filmuotis bet kur.
Štai kvietė mane viena Lietuvos kino režisierė atlikti epizodinį vaidmenį. Atsisakiau. Širdis netraukia, vadinasi, ir nereikia.
Dukters dovana
– Esate sakiusi, kad kartą metuose išvykstate pailsėti už Lietuvos ribų. Šią vasarą buvote Ispanijoje.
– Į šią šalį buvau išvykusi jau rudeniop. Ir tik tris savaites – nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo pradžios – leidau sau pasidžiaugti šiluma, jūra, saule. Važiavau pas dukrą, ji Ispanijoje dirba gide.
Nemažai pamačiau. Ne tik naujas, neregėtas Ispanijos vietas, teko pabuvoti ir Prancūzijoje. Dukra dovanojo dviejų dienų kelionę į Prancūzijos Rivjerą. Pamačiau Monaką, Monte Karlą, Kanus, Nicą. Likau sužavėta!
