Kino chuliganas, juodųjų komedijų „Zero“ ir „Redirected“, detektyvų „Piktųjų karta“ ir „Vilko gomurys“ kūrėjas E. Vėlyvis sako, kad kiaulė yra pankiškas BIX sielos veidrodis. Kurdamas filmą, režisierius mažai dairėsi į veidrodėlius, kartais nuspręsdavo važiuoti be leidimo, nepuošė ir nešukavo savo filmo herojų.
„Šį kartą kūriau ne vaidybinį kiną, turėjau tapti stebėtoju, ne diktatoriumi. Dirbdamas vaidybinio kino aikštelėje, mėgstu būti diktatoriumi, režisuoju taip, kaip sugalvoju. Kartais prašydavau: „Chebra, man reikia, kad paaštrintumėte“. Nes visai kitokia mano natūra, neturiu nei laiko, nei noro, nei kantrybės stebėti ir laukti, kol ištiks jausmai“, – po premjeros kalbėjo E. Vėlyvis.
Režisierius prisipažino, kad nauja patirtis jį sužavėjo, praplėtė fantazijos ribas ir akiratį, o filme atsirado farso, inscenizacijų ir chaoso. „Bet taip juk ir turi būti – BIX niekada nebuvo grupė, apie kurią galėtum kalbėti paprastai. Joje susimaišė farsas, protestas, sproginėjantis laisvės troškimas ir stiprios vidinės dramos“, – sakė režisierius, pridurdamas, kad medžiagos apie grupę buvę labai daug, tačiau teko galvoti, kaip taikliai atspindėti jų kūrybos kelionę, pasinerti į jų dainas ir atrasti gylį, kuriuo visada pasižymėjo BIX albumai.
BIX istorijos niekas niekada neaprašė knygoje. Jei ji būtų buvusi, teigia filmo režisierius E. Vėlyvis, nebūtų reikėję taip kankinti grupės įkūrėjo Sauliaus Urbonavičiaus-Samo. Nemažai savaitgalių taip praleista – Samas pasakojo, o filmo režisierius ir scenarijaus autorius Jonas Banys klausėsi ir užsirašinėjo. „Valandos virto dienomis, šešios ar septynios valandos pasigrobdavo savaitgalius, kol vieną kartą Samas ištarė: „Užteks“.
Galiausiai iš pokalbių gimė knyga, kurią bičiuliai Samui įteikė per jo šešiasdešimtąjį gimtadienį, o iš užrašų – filmo scenarijus“, – pasakoja E. Vėlyvis.
Samo filme – daug. Jis atviras, nepagražintas, kartais kandus, o kartais – juokingai nuogas dėstydamas savo tiesas. Jis ne iš tų, kurie nori pasirodyti gražesni nei yra iš tikrųjų, greičiau atvirkščiai, pripažįsta, kad jo tekstai ir muzika sukasi apie kovą su paties vidine kiaule, kurioje klesti purvai ir ydos. „Kaip keista, kad pati nekenčiamiausia mūsų daina – „Kiaulė“, kurią sukūrėme karjeros pradžioje, šiandien tampa juokinga ir šviesia mūsų puse“, – sako S. Urbonavičius-Samas.
Kiaulę filmui sukūrė žymus menininkas K. Svirnelis. „Nieko panašaus su tikra ji neturi, nebent – uodegėlę“, – juokiasi Vokietijoje gyvenantis ir kuriantis menininkas. Būtent Vokietijoje, Berlyne, į dangų paleidę rožinę kiaulę, filmo kūrėjai galėjo sulaukti sankcijų.
„Nuvežti kiaulę į Berlyną buvo reikalų, – prisimena filmo prodiuserė Uljana Kim. – Pasielgėme kaip tikri chuliganai, tik Emilis taip galėjo nuspręsti – filmuoti be leidimų. Vokiečiai labai disciplinuoti, niekam nė į galvą negalėjo šauti, kad neturime filmavimui leidimų, atrodėm labai rimtai, visi patikėjo“.
K. Svirnelis prie šios istorijos prideda: „Užtat kai jūs viską susirinkote, o aš likau sėdėti ant upės kranto, pamačiau, kaip policininkai išvaro netoliese su gitara sėdėjusį gatvės muzikantą“.
„Prisiminėme jaunystę“, – juokiasi E. Vėlyvis ir priduria, kad rožinė kiaulė pridarė ir daugiau bėdų – ji kliūdavo už pakelės medžių, pasiekdavo laidus, taigi, pankiškas absurdas susiliejo su filmavimo kasdienybe. Baisu net pagalvoti, kas būtų buvę, jei kiaulė būtų nuskridusi – vienas jos pripūtimas helio dujų kainavo pusantro tūkstančio eurų.
Komanda prieš pradėdama kurti filmą svarstė, ar BIX istorija galėtų būti įdomi jauniems žmonėms. Ar jie supras tai, ką gerai žino vyresnieji – nykią sovietinę buitį, mėginimą iš jos išsiveržti, klajones po pasaulį, karjerą keitusius sprendimus.
„Mes prie BIX istorijos prisilietėme, mūsų atmintis gyva, o kas rezonuos jauniems žmonėms? Galbūt visai kitai dalykai, ne istoriniai įvykiai, ne muzika, bet tam tikros detalės, keisti leitmotyvai, kas jiems dabar aktualu ir svarbu. Mes nesivaikome šiandienos madų, tiesiog norime parodyti, kaip grupė kūrėsi, kaip kentėjo, kaip šventė, ko pasiekė ir kokia buvo jų kasdienybė – kartais nyki, bet tikra ir išgyventa“, – sako režisierius.
Paklaustas, ar rado atsakymą, kodėl BIX legenda taip ir neperžengė pasaulio sienų, Emilis tikina nemėgstantis tiesių atsakymų: „BIX istorijoje yra vienas neišvengiamas dalykas: jie pasiekė tai, ko svajojo pasiekti. Svajonės dažnai miršta tada, kai jas įgyvendini. Arba miršta tas, kuris svajojo. Man atrodo, kad BIX išsigando savo sėkmės. Juk kai įkopi į Everestą, kartais žemyn pažvelgti labai baisu“.
Filmo kūrėjai įsitikinę, kad „BIX – beveik nirvana“ nėra filmas apie grupės pabaigą. Tai filmas apie jos kelią, kurio nesutalpinsi į vieną tiesią istoriją. Jame niekas neskaičiavo rizikų, jame menas buvo šuolis, o ne projektas, o su savo vidine kiaule buvo galima susikauti gitaromis. Garsiai ir be jokių leidimų.
Nuo Vilniaus link Berlyno su rožine kiaule papuoštu autobusu kino ekranuose pajudės grupės nariai: S. Urbonavičius-Samas, Gintautas Gascevičius, Aurimas Povilaitis, Mindaugas Špokauskas-Špokas, prisiminimus pasakos muzikologas Darius Užkuraitis, muzikos laidų vedėjas Dovydas Bluvšteinas, scenos kolegos Andrius Mamontovas, Algirdas Kaušpėdas, Marijonas Mikutavičius, Martynas Starkus ir kiti.
„BIX – beveik nirvana“ kūrė režisierius E. Vėlyvis, prodiuseriai U. Kim, Vaiva Martišauskaitė, S. Urbonavičius, operatorius Petras Skukauskas, dailininkas K. Svirnelis, kostiumų dailininkė Marija Valeškaitė, grimo dailininkė Vaida Navickaitė. Finansavo Lietuvos kino centras, „Telia“, LRT. Kino teatruose filmas pasirodys nuo lapkričio 14 dienos.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
