„Tai ženklas, jog mes skulptūras matome, tačiau netikime tuo, ką jos teigia. Taip nužeminamas tarybinis patosas“, – sako A. Ambrasas. Nepažeisdamos skulptūrų ažūrinės plieno konstrukcijos įmuziejintų jas ir kurtų tam tikrą distanciją tarp skulptūrų ir praeivių.
Šis trumpalaikės meninės instaliacijos projektas yra antrojo tarptautinio festivalio „Vilnius Street Art“ meninės programos dalis, jo idėją teigiamai vertina žinomi visuomenės ir kultūros veikėjai. Projektui jau pritarė miesto paveldosaugininkai, tačiau kol kas leidimą įgyvendinti šį trumpalaikį projektą išduoti delsia Vilniaus miesto savivaldybė.
Festivalio organizatoriai tikina ieškosiantys būdų įgyvendinti projektą metų bėgyje, o kol kas visuomenei jis bus pristatytas festivalio „Vilnius Street Art“ info centre rugsėjo 5–7 d. Sostinės dienose, Odminių skvere.
Komentarai apie projektą:
Algirdas Kaušpėdas, architektas
Palaikau šį sumanymą. Tai meniškai ir politiškai tikslus projektas. Neteisūs tie, kurie sako, kad šias skulptūras reikia nugriauti ir išvežti į Grūto parką; ir teisūs tie, kurie sako, kad šie „sovietiniai zombiai“ čia netinka. Reikalingas naujas santykis su tais „zombiais“. Audrius Ambrasas rado teisingą sprendimą. Tai sąlyginis skulptūrų patupdymas į jėgos narvus, sukuriantis zoo parko. Žiūrėtumėm į skulptūras kaip į tam tikrą praeitį, kuri neturi jokių galių veikti šiandien. Skulptūros įgautų rokenrolo, nes taptų meninės. Keturi pjedestalai suteiktų joms „kietesnį“ ritmą. Man labai patinka šis sprendimas.
Lolita Jablonskienė, Nacionalinės dailės galerijos direktorė
Man regis, Žaliojo tilto skulptūros šiandien sulaukia prieštaringų vertinimų ir veiksmų ne tiek dėl savo kultūrinės (ne)vertės arba akivaizdžiai nūdienai svetimos simbolikos, kiek dėl apskritai neapibrėžto visuomenės santykio su sovietinės praeities liekanomis. O liekanų yra, ir ne tik ant Žaliojo tilto – tai mūsų gyvenimo ir aplinkos dalis. Be to santykis su jomis šiandien dar komplikuotesnis nei, tarkime, prieš 20 metų – pati visuomenė sudėtingesnė, įvairesnė, saistoma komplikuočiausių matomų ir nematomų socialinių ryšių. Audriaus Ambraso „Žaliojo tilto skulptūrų redukcijos projektas“, sakyčiau, šias skulptūras „pastato į savo vietą“, įrėmina jų konkrečiame laike ir erdvėje. „Darbininkai“ ir „kolūkietės“ nebežengia laisvai nuo postamentų į dabartį, o lieka ten, anuomet; mums, esantiems čia ir dabar, demonstruodamos praeities pėdsakus lyg muziejaus vitrinose.
Andrius Užkalnis, žurnalistas
Šiam projektui pritariu iš visos širdies. Žinoma, geriausia būtų, kad skulptūrų neliktų visai, tačiau praktiškai tai nėra greitai įgyvendinama. Laukiant idealaus varianto negalima atsisakyti gerų pasirinkimų – yra posakis „tenebūna tobulybė priešu tiesiog geram dalykui“. Skulptūrų uždarymas į stačiakampius trimačius rėmus nukenksmina jas: sovietiniai balvonai iš aktyvių dalyvių tampa eksponatais, kuriems parodoma jų vieta. Panašiai zoologijos muziejuje koks baisus kaspinuotis yra konservuotas formaline ir uždarytas stikliniame inde. Be to, stačiakampė forma susišaukia su architektės Nijolės Bučiūtės Operos ir baleto teatro dėže.
Marija Drėmaitė, meno istorikė, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato generalinė sekretorė Pastaruoju metu pasigirsta vis daugiau nuomonių, esą Žaliojo tilto skulptūros kelia grėsmę mūsų laisvei. Tai įkalinkime jas. Uždarykime jas į narvus ir neišleiskime – taip jas nukenksminsime, bet nepakenksime jų paveldo savybėms. Pasibaigus akcijai, kareiviai galės likti tame narve, o kitus – išlaisvinkime, jie tikrai nekelia grėsmės mūsų laisvei.
Aušra Maldeikienė, ekonomistė
Patinka tai mums, ar ne, – praeitis visada vaikšto kartu. Ir paradoksaliai: kuo daugiau laiko skiri praeities valymui, tuo agresyviau ji pasirodo ir temdo naujas galimybes. Naikinant niekas neišnyksta, tik atgyja kitu pavidalu. Norėdamas eiti į priekį, turi suvokti visus kultūrinius praeities veidus, ir su jais susitaikyti. Nėra nieko geriau, nei ironiška jų transformacija. Narve ana realybė parodo savo tikrąjį turinį, o mes atsiduriame jau kitame laike. Taip distancija nuvalo sovietinės kasdienybės liekanas.
Laima Kreivytė, menotyrininkė
Žaliojo tilto skulptūros yra ne tik istoriniai reliktai, bet ir dabartinės viešosios erdvės dalis. Todėl ir elgtis su jomis reikia šiuolaikiškai - architerktūrininėmis ir meninėmis priemonėmis įtraukti į vykstančias diskusijas. Būtent tai siūlo architektas Ambrasas. Tai lyg aukštos įtampos laidų permatoma izoliacija. Konflikto židinys išlieka, bet jo veikimo zona apribojama.
Architekto Audriaus Ambraso projektai jau yra tapę modernaus Vilniaus ženklais, tai – „Swedbank“ centrinė būstinė, menų inkubatorius „Rupert“, „Europos“ prekybos centras, žaliasis „Hanner“ biurų pastatas, baigamas statyti „Baltic Hearts“ verslo centras Ukmergės gatvės pradžioje ir daugelis kitų. Architektas yra pelnęs Lietuvos ir pasaulio architektūrinės bendruomenės įvertinimą, pavasarį buvo pristatytas Ambraso architektų biuro darbų albumas, sulaukęs didelio viuomenės susidomėjimo.
Antrojo tarptautinio festivalio „Vilnius Street Art“ metu 5–13 d. miestui savo kūrinius dovanos šie pasaulinio lygio menininkai – ispanas Aryz, lenkas M-City, Didžiojoje Britanijoje kuriantis Tank Petrol, lietuviai Ernestas Zacharevičius, Jurgis Tarabilda, Morfai bei 209. Festivalio metu vyks diskusija apie gatvės meną, bus galima pabendrauti su menininkais.
