Apie legendinės solistės mirtį pranešė Operos ir baleto teatro direktorius Jonas Sakalauskas.
„Šį lapkričio 15–osios rytą, eidama 97–uosius metus, mirė Lietuvos dainininkė, Lietuvos operos primadona, mecosopranas Irena Jasiūnaitė. Lietuvos operos ir teatro bendruomenė neteko vienos iškiliausių savo kūrėjų.
Irena Jasiūnaitė gimė Rokiškyje 1925 m. spalio 29 d. Studijavo Vilniuje – 1952 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabartinę LMTA). Trumpai padainavusi Kauno muzikiniame teatre, 1953–1985 m. buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė.
Lietuvos operos scenoje I. Jasiūnaitė dainavo 35 metus, turėdama gražų, skambų balsą, puikius artistinius gabumus ir išvaizdą sukūrė 58 vaidmenis. Ryškiausias iš jų – Karmen, scenoje atliktas per 100 kartų.
Irena Jasiūnaitė yra dainavusi Rygoje, Taline, Minske, Varšuvoje, koncertuodavo daugelyje tuometės Sovietų sąjungos miestų. Labai mėgdavo dainuoti Vakarų Europos klasikų kūrinius, rusų kompozitorių romansus. Lietuvos radijuje solistė yra įdainavusi pluoštą lietuvių liaudies dainų, kurios jai, aukštaitei, gimusiai ir augusiai Rokiškyje, buvo labai brangios.
Įstabus Irenos Jasiūnaitės talentas ir kūryba buvo įvertinti. 1964 m. ji buvo pagerbta aukščiausiu tuo metu menininkų apdovanojimu – Lietuvos TSR nusipelniusios artistės vardu, 1985 m. tapo Lietuvos liaudies artiste. 2000 m. gimtasis Rokiškis ją išrinko Rokiškio krašto garbės piliete. Paskutinis pagarbos ir dėkingumo ženklas šiai solistei buvo įteiktas 2020 m. – ji paskelbta LNOBT garbės soliste – operos emerite. Apie Ireną Jasiūnaitę yra išleistos dvi knygos: Jūratės Vyliūtės Carmen dienoraščiai: Irena Jasiūnaitė scenoje ir gyvenime (2005), Petro Blaževičiaus Operos ir meilės glėbyje. Irenos Jasiūnaitės prisiminimai (2015).
Atsisveikinimas su soliste Irena Jasiūnaite
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Kamerinėje salėje
Lapkričio 16 d., antradienį, 16–21 val.
Lapkričio 17 d., trečiadienį, 9–11:15 val.
Karstas išnešamas 17 d. 11:15 val.
Laidotuvės Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje“, – rašė J. Sakalauskas.
