Tačiau dainininkė ir šiandien gyvena Prancūzijoje, iš kurios kadaise taip norėjo išvažiuoti, neseniai išleido ketvirtą albumą „Kanou“ ir jį pristato visoje Europoje, įskaitant Vilnių bei Kauną, kur lankysis liepos 8–9 dienomis.
Mintį, kad „visi afrikiečiai svajoja apie Europą, bet čia atvykę nusivilia“, dainininkė atrado jau seniai, tik gerokai vėliau juos ištarė viešai.
Į Paryžių ji atvyko prieš 27 metus. Ji ilgai ir sunkiai mėgino įsitvirtinti didmiestyje, tikrai nelaukusiame jos išskėstomis rankomis, tuo pat metu trokšdama grįžti į tėvynę.
„Pamatęs Paryžių per televizorių, tampi jo apsėstas. Bet čia atvykus ne tik pasikeičia gyvenimo būdas. Ateina vienatvė ir neviltis. Jei nesi pakankamai atsargus, gali visai nusivažiuoti“, - taip ji yra pasakojusi Prancūzijos tarptautinių naujienų radijo stočiai RFI.
Tačiau Mamani Keita neišvyko. Ji išleido albumus su prancūzų muzikantais Marc Minelli ir Nicolas Repac, dainavo su Tama, Check Titiane Seck, Hank Jones, Dee Dee Bridgewater, Eric Legnini ir kitais atlikėjais. Nors liko ir atrado savo kelią Vakarų Europoje, socialinė tematika jai vis dar svarbi – apie tai Mamani Keita papasakojo specialiai Lietuvos skaitytojams skirtame interviu.
Apie ką yra jūsų dainos? Kokią muzikinę žinutę siunčiate klausytojui?
Dažniausiai dainose kalbu apie moteris ir vaikus. Ši tema svarbi, kadangi Afrikoje vis dar yra daug problemų. Žinoma, ne tik Afrikoje vaikai ir moterys yra viena svarbiausių socialinių temų. Juk tie, kurie yra silpniausi, kenčia labiausiai. Savo dainomis siekiu paliesti kiekvieno klausytojo širdį, išsakyti, kas mane skaudina, kaip pakeisti esančią situaciją. Savo muzikoje bandau pasiekti ramybę ir taiką.
Kodėl nusprendėte tapti dainininke, nors tai iki šiol yra smerkiama jūsų šalyje?
Aš visuomet buvau maištininkė. Nenorėjau paklusti genties tradicijoms, visuomenės normoms. Tai, kad esu moteris, nereiškia, kad negaliu daryti to, ką daro vyrai. Moterys daug ką gali daryti netgi geriau nei vyrai. Aš visuomet siekiau būti išklausyta, o muzika yra geriausia forma išsakyti viską, ką galvoji, kas tave supa, ką matai ir nori pakeisti.
Sakėte, kad jūsų kelias į pripažinimą nebuvo lengvas.
Teko dirbti labai sunkiai, kad būčiau pamatyta ir pripažinta. Tačiau aš tikėjau ir iki šiol tikiu savo muzika, klausytojai tai pastebėjo ir pamilo.
Jūs Lietuvoje koncertuosite pirmą kartą, ką išgirsime jūsų koncerte? Kokie instrumentai skambės?
Taip, jūsų šalyje lankysiuosi pirmą kartą, tačiau žinau, kad Lietuvos klausytojai jau yra girdėję apie Malį ir mūsų muzikos tradicijas, čia yra koncertavęs vienas žinomiausių n‘goni meistrų Baba Sissoko. Jaučiuosi pakylėta, kad mane pakvietė surengti net kelis koncertus.
Pasirodymuose išvysite mane su savo grupe, kurioje groja profesionalūs Malyje ir Prancūzijoje pripažinti muzikantai. Džiaugiuosi, kad su manimi pasirodys n‘goni (styginis Vakarų Afrikos instrumentas - aut. past.) virtuozas Moriba Koïta.
Kaip jūs apibūdintumėte savo muziką? Koks tai muzikos stilius?
Aš savo muzikos neįstatau į jokius muzikinius rėmus. Muzikos kritikai ir klausytojai mano atliekamą muziką įvardina pakankamai skirtingai: ir world music, ir Malio groove muzika, ir etno-džiazu, ir mandingo ritmais. Kiekvienas juk girdi ir jaučia skirtingai, todėl ir mano atliekama muzika kiekvienam yra vis kitokia.
