Landsbergiui kritikuojant sprendimus dėl Cichanouskajos, prezidentas buvusį ministrą vadina opozicijos lyderiu emigracijoje

Tegul tas ožio ryžtas anūkas pasikviečia pas save ir išlaiko tą dykaduone

Jie buvo trise- Aloyzas Sakalas, Vytautas Čepas bei prokuroras Česlovas Narinkevičius - Seimo laikinosios komisijos į viešumą iškilusiems Seimo narių sąmoningo bendradarbiavimo su kitų valstybių specialiosiomis tarnybų faktams tirti nariai. Jie apklausė KGB karininkus Abromaitį, Bagdoną, Armoną, Vaigauską ir Baltiną dėl įtariamo Vytauto Landsbergio bendradarbiavimo su LSSR KGB, surašė jų parodymų protokolus ir padarė garso įrašus.
Viskas baigėsi KGB archyvų įslaptinimu.

Gabrieliau eik barzdą ožio nusiskusk ir pasišukuok . Atrodai kaip zelenskis po baliaus

Melagis komunistas pasake....................Geda Lietuvos.

Cichanovskaja yra jau vakarykštė diena, nes Lukašenka pareiškė savo ministrams, kad laukia labai svarbaus svečio "su šeima", pikti liežuviai sako, kad tas svečias yra rižas. Taip kad mūsiškiai sukasi pagal naują muzikėlę, kuri jau skamba iš visų kampų, tik mūsų valdžia dar įsikišus kamštukus į ausis ir stengiasi jos negirdėti. Bet prezidentės atveju jau pajutome naujus vėjus.

Aha aha, ką gitanas pasako, tik nulis sveikų! Jam labai toli toli iki Landsbergio

Kas valdo Lietuvą? Pasirodo, tie, kurie, atsiprašau, prap...o pastaruosius Seimo rinkimus ir turi mažiau nei penktadalį balsų teisėtai išrinktame Lietuvos Respublikos parlamente.
Nes jie žino, ką "turi" daryti tie, kurie rinkimus laimėjo.

L Kasčiūnas kitaip mano

Dienos citata
„Opozicija svarbiausius sprendimus valstybėje palaikytų, jeigu socialdemokratai priimtų ryžtingą ir drąsų sprendimą, kad jiems nebe pakeliui su [...] žmogumi, kuris tampa recidyvistu [...]“
Tarybinio tankisto anūkė ir KGB’isto dukra, vadovaujanti už korupciją nuteistai partijai Viktorija Čmil noriai dalija etikėtes kitiems.

Kai valdžios kėdė tampa protezu, kodėl „pendelį“ gavę politikai nenusėdi vietoje?
Lietuvoje politikai, netekę posto, dažnai elgiasi tarsi būtų netekę kūno dalies. Jie nepasitraukia, o šliaužia po sceną, keldami triukšmą, dulkes ir dirbtiną dramą. Gavę pendelį į šikną , neišeina, o atsisuka atgal ir dar spardo stalus.
Tai sena liga, įsisenėjusi nuo tų laikų, kai valdžia suvokta ne kaip tarnystė, o kaip privilegijų šaltinis.
Lietuviškas politikas dažnai negali gyventi be mikrofono, kameros ir bent trijų padėjėjų, kurie giria jo genialumą. Kai viso to netenka, prasideda abstinencijos sindromas: kaltinimai, „demaskavimai“, konspiracijos teorijos ir įnirtingas bandymas sugrįžti bet kokia kaina.
Tokie „pendeliniai“ politikai tampa sisteminės sumaišties generatoriais. Jie išsižada vakar deklaruotų principų, tik kad galėtų pakenkti tiems, kurie užėmė jų vietą. Vieną dieną jie kovoja už vertybes, kitą – prieš jas, jei tik tai leidžia išlikti eteryje.
Jų logika paprasta, jei aš praradau valdžią, vadinasi, valdžia sugriuvo. Jei manęs ten nėra, viskas blogai. Tokie žmonės imasi deginti tiltus, skaldyti partijas, kompromituoti institucijas. Jie gyvena iš chaoso, nes tik chaose dar turi balsą.
Ironiška, bet kuo labiau visuomenė juos pamiršta, tuo garsiau jie rėkia...