„Big Mind“ – tai procesas, leidžiantis geriau pažinti save, o kai geriau save pažįsti, tau lengviau suprasti kitus žmones, gyvenimas tampa daug džiaugsmingesnis. Nori „expresso“ į ten, kur veda „Big Mind“? – klausia manęs G. Peseckas. Atsakius teigiamai, šis tęsia: - Apibūdink save, kas tu esi?“
Sakau jam, kad esu moteris, dukra, sesė, žurnalistė, mėgstu šokti, dainuoti, būti gamtoje ir t.t.
„Tai dabar persistumk kėdę, ant kurios sėdi, ir sakyk: aš esu ne tai“, - sako G. Peseckas.
Padarau, kaip prašoma. Apima ramybė ir tylus džiaugsmas: jeigu esu ne tai, reiškia, aš nieko nežinau ir galiu būti bet kas.
„Tai va“, - sako Gediminas.
Įmonė, kur niekas nieko nežino
„Įsivaizduokite didelę įmonę su daug žmonių, kur niekas nežino, kas yra įmonės vadovas, koks yra kiekvieno darbuotojo darbas, koks produktas gaminamas. Tai kaip tokia įmonė gali dirbti? Tai mes, žmonės, esame kaip ta įmonė. Visi mūsų balsai dirba kas sau ir dažnai nežino, kada jiems reikia dirbti, ir koks jų darbas. Tad „Big Mind“ procesu kviečiami pagrindiniai balsai ir klausiama, koks jų darbas ir ką jie turi dirbti“, - pasakoja Gediminas.
„Big Mind“ prasideda taip: proceso vadovas žmonių grupei sako, kad jis nori pasikalbėti su jų gynėju. Žmonės truputį stumteli kėdę, ant kurios sėdi, ir sako: „Aš esu (pasako savo vardą) gynėjas“.
„Kada šneka ne pats žmogus, procese jis disocijuojasi nuo šeimininko, balsas šneka už save ir gali laisvai išsireikšti, gali kritikuoti darbdavį, tai yra, žmogų, kodėl neleidžia jam dirbti – ypač tie basai, kurie traktuojami kaip neigiami ar negeri“, - sako Gediminas.
Pašnekovas aiškina, kad proceso tobulumas slypi tame, kad jis veikia labai paprastai. Kai jis žmonių grupės paprašo pasikalbėti su jų baime ar pykčiu, jie padaro poslinkį su kėde, o paslinkdami kūną, teigia Gediminas, žmonės paslenka ir protą. Tas poslinkis, sako jis, padeda žmogui psichologiškai įsijausti į to balso rolę.
„Tad pradedame nuo gynėjo ir kontrolieriaus, nes jie yra pagrindiniai balsai. Tada kviečiami baimė, pyktis , abejonė – budistai sako, kad turime 10 tūkst. įvairių balsų. Kuo giliau eini tuo procesu, tuo randi įdomesnių ar komplikuotesnių balsų, pavyzdžiui, kaltę, sumaištį, atsakomybę. Proceso metu balsai iš uždarytų, užspaustų transformuojasi į priimtus. Pyktis tampa visiška ramybe, kai tu jį priimi, o baimė tampa drąsa“, - pasakoja Gediminas.
Žmonėms atsiveria akys
Kai pats žmogus pereina per šį procesą, kalba jau aštuonerius metus „Big Mind“ praktikuojantis pašnekovas, jis visai kitaip priima savo emocijas ir save. Gediminas sako, kad kuo žmogus geriau pažįsta save, tuo jis geriau pažįsta ir kitus. Didžiausia pasaulyje problema, teigia pašnekovas, yra tai, kad žmonės, nepažindami savęs, nesusišneka vieni su kitais.
„Kai atsisėdi į tamsiųjų, blogųjų žmogaus pusių vietą (pyktį, pavydą, pagiežą, baimę), pamatai, kad čia tik mane (kalbant iš balso perspektyvos – red.) vadina blogu, bet aš turiu teisę būti ir gyventi, aš nešu naudą žmogui. Čia ir atsiveria žmonėms akys, kad pyktis, baimė, kaltė, auka nėra blogai, Pavyzdžiui, auka yra ta dalis, kuri tau atneša meilę, užuojautą, be jos negalėtum paprašyti pagalbos.
Visus balsus žmogus turi kaip įrankių rinkinį. Jeigu stalius pasiims plaktuką ir eis daužyti žmonių, tai nežinia, ar čia kaltas plaktukas – juk jis tiesiog neteisingai naudojamas. Nesakau, kad nėra žmonių, kurie nesielgia neteisingai. Nėra blogų žmogaus dalių, jos kartais tiesiog naudojamos neteisingai“, - kalba Gediminas.
Veikiame automatiškai
„Big Mind“ proceso vadovas Gediminas pasakoja, kad 99 proc. savo laiko žmogus veikia automatiškai, be dėmesio. „Big Mind“, sako jis, ugdo žmogaus dėmesį ir pastabumą tam, kaip jis elgiasi, kaip įvairūs jo balsai realizuojasi gyvenime.
„ Kol nepabūni tame procese, tau viskas veikia automatiškai, tu supyksti ar išsigąsti automatiškai. Kai pradedi žiūrėti, tavo dėmesys kinta. Stebėdamas savo jausmus pamatai, kodėl, pavyzdžiui, dabar tau išlindo pyktis, gal jis turėjo pasireikšti anksčiau, gal tu jį buvai užspaudęs. Didžiausia problema ta ,kad žmonės užspaudžia savo įrankius ir neleidžia jiems pasireikšti, ypač bloguosius, ir stengiasi iki pat paskutiniųjų laikyti užspaustus, kol vieną dieną jie jau nebegali ir išlenda su didžiausiu trenksmu“, - pasakoja Gediminas.
Pavyzdžiui, pyktis, aiškina proceso vadovas, žmogui reikalingas tiesai, gyvybei ar sveikatai apginti, tikslui pasiekti. Pyktis talkina ir tada, kai žmogus per ilgai tinginiauja – ši emocija tada žmogų išjudina.
„Teisingai naudojamas pyktis atneša tuos geruosius vaisius, o jeigu tu jį laikai užspaudus ir, kai kažkas prie tavęs kimba, tu save ramini, o pyktį spaudi, paskui nebegali ir išsilieji visiškai kitaip“, - kalba Gediminas.
Dėmesio lavinimas, sako pašnekovas, taip pat padeda ir iš vaikystės atsineštų elgesio programų identifikavimui ir pakeitimui.
„Dažniausiai tos programos automatiškai įsijungia, o jau įsijungusias jas labai sunku stabdyti. Vienas pagrindinių meditacijos bruožų – dėmesio lavinimas. Tada atsiranda tarpas tarp išorinio impulso ir tavo reakcijos. Tu nebereaguoji automatiškai , o atsakai. Tame tarpe pamatai, kad tu turi pasirinkimą elgtis kaip visada arba kažkaip kitaip. Priešintis programoms neįmanoma, bet tu gali jas pastebėti ir nuspręsti įjungti jas arba ne, o tai yra didelis atradimas. Taip žmogus supranta, kad gali elgtis kitaip nei įprasta, naudingiau“, - kalba Gediminas.
„Big Mind“ nauda Pašnekovas teigia, kad „Big Mind“ proceso esmė yra ta, kad žmogus atrastų save ir pamatytų, kas jis iš tikro yra, kad jis yra daug daugiau, nei įsivaizduoja.
„Vienas japonų Zen meistras sakė, kad, kai žmogus supranta, kas jis toks yra, nebėra, ką sakyti. Jei tik įjungi dėmesį, tu esi viskas – medžiai, sudžiūvę lapai. Tos ribos tarp „aš“ ir „ne aš“ sukurtos dirbtinai. Yra tam tikros smegenų sritys, kurios atsakingos už tai, kad žinotum, kur yra tavo koja ir kur jau yra nebe žmogus. Tačiau kartais žmonės išgyvena insultus, tos smegenų sritys atsijungia ir jis pamato, kad viskas yra viena. Tos ribos yra sukurtos organizmo, kad padėtų mums išgyventi, tačiau tų ribų iš tikro nėra. Žiūrinti iki subatominio lygio, viskas yra virpančios dalelės, energija, viskas yra procesas“,- kalba pašnekovas.
Visgi Gediminas nurodo, kad „Big Mind“ procesas naudingas ne tik tiems, kurie ieško savo tikrojo „aš“, praktikuoja budizmą ar užsiima kitomis dvasinėmis praktikomis. Ši technika, pažymi jis, naudojama JAV mokyklose, ligoninėse, kalėjimuose, ji taikoma sportininkams, verslininkams, psichoterapeutams, gydytojams ir slaugėms.
„Kai „Big Mind“ taikomas šalia mirties esančio žmogaus artimiesiems, jiems daug lengviau pasitikti fizinę mirtį. Sportininkams prieš varžybas šis metodas padeda išsilaisvinti. Kai išlaisvini tuos jausmus, tada apskritai turi daugiau energijos“, - sako jis.
Pašnekovas prisimena, kaip Danijoje vykusiame „Big Mind“ seminare proceso vadovams, jiems buvo nurodyta atsisėsti į kaltės vaidmenį, ir vieną 65-erių metų moterį ėmė dusinti.
„Ta moteris negalėjo būti kaltėje, nes kai ją gimdė, jos dvynė sesuo mirė ir ji visą gyvenimą nešiojosi tą kaltę, kad ji liko gyva. Dėl to ta moteris ir negalėjo išleisti kaltės per „Big Mind“. Vėliau moteriškė išsilaisvino: pamatė, kad ne ji nebuvo kalta dėl sesers mirties. Šis pavyzdys rodo, kad žmonės turi labai užspaustų jausmų, o „Big Mind“ procesas turi psichoterapijos poveikį“, - kalba Gediminas.
Pokyčiai gyvenime
Vyras pasakoja, kad „Big Mind“ proceso metu žmonės pajaučia palengvėjimą kaskart, kai jo balsas iš atstumto ir uždaryto tampa išlaisvintu ir priimtu.
„Su „Big Mindu“ savyje atradau labai daug įdomių dalykų: supratau, kad kartais save matau nušvitusiu, sąžiningu, gyvenančiu gerą gyvenimą – štai ir atsiveria puikybė. Būdamas kažkokiame balse pamatai, kaip stipriai tavyje veikia puikybė, nors atrodė, kad tikrai jos neturi, eini dvasiniu keliu. Tada tu atsisėdi į puikybės balsą, pašneki, kam ji reikalinga, priimi ir tada viskas gerai. Tada tu ją naudoji ten, kur ji reikalinga, nes kartais reikia ir puikybės, pasididžiavimo, apsimetimo, melo – visko reikia, viską turi turėti savo arsenale, kad kiekvienoje situacijoje panaudotum tas savo puses, kurių tuo metu reikia“, - kalba jis.
Tad Gedimino gyvenimas nuo to laiko, kai jis pradėjo taikyti „Big Mind“, labai pasikeitė.
„Aš tiesiog nebebijau gyventi, mirti irgi, nes gyvenimas ir mirtis nėra atskiri. Tada atsiveria galimybės, pradedi nebebijoti , net bijoti nebebijai. Aišku, nėra taip, kad aš išvis nejaučiu baimės: sodyboje naktį man baisu. Nuo vaikystės turiu tamsos baimę ir man anksčiau tas nepatikdavo, bandydavau kovoti su tuo, o dabar man taip įdomu: jaučiu baimę, kūnas įsitempia, o aš stebiu. Tu jauti kūno reakcijas visai kitaip, kai nesipriešini tai emocijai ir kylantiems balsams: esi daug drąsesnis viskame, nebijai nusivilti, kad tau nepasiseks, pats procesas tampa įdomus“, - kalba pašnekovas.
„Big mind“ procesą XX a. išvystė Zen budizmo mokytojas Dennis Merzel, sujungdamas Vakarų psichologines technikas (ypač balsų dialogo terapiją) su budistine filosofija apie protą ir asmenybę.
Gediminas sako, kad „Big Mind“ yra didžiausias atradimas budizme, greičiausiu būdu galintis atvesti į tas būsenas, kurių žmonės kitą kartą nepatiria medituodami dešimtmečius.
