Siciliečių kasdienybę geriausiai apibūdina itališkas posakis piano piano – pamažu, neskubant. Sekmadienio pietūs su šeima – seneliais, tetom ir dėdėm, čia gali trukti keturias valandas, į turgų ar vietinę parduotuvėlę šviežių produktų užsukama kone kasdien, o vakarinis pasivaikščiojimas ir pokalbis su kaimynu – neatsiejama gyvenimo dalis. „Italija labai duoda tokį susistabdymą, gyvenimą pagal savęs pajautimą. Mažiau to neurotiško bėgimo, konkurencijos“, – pasakoja Augusta.
„Piano piano“ – lėčiau, bet laimingiau
Sicilijoje kartais atrodo, kad laikas yra sustojęs lyg prieš kokius trisdešimt metų. Ar toks gyvenimo tempas, kai niekas niekur neskuba, neerzina prie lietuviško ritmo įpratusios šeimos? Artūras juokdamasis sako, kad galbūt ne siciliečiams reikėtų vytis šiuolaikinį pasaulį, o visam pasauliui, taip pat ir Lietuvai, vertėtų sugrįžti keliasdešimt metų atgal. Nes juk čia žmonės – laimingi.
Zuokai pastebi, kad siciliečiai gyvenimą derina prie gamtos, o ne atvirkščiai. Daržovės, vaisiai valgomi pagal sezoną, vertinami švieži vietiniai produktai, o valgymas – ne tik būtinybė, bet ir svarbus bendravimo ritualas. „Mes, kaip Lietuva, iš italų galime daug ko pasimokyt. Ir labiausiai tokio normalaus gyvenimo ritmo, pagrįsto gamtos ciklu“, – sako Artūras, primindamas, kad taip juk kadaise gyveno mūsų seneliai ir proseneliai.
„Kaip kažkas į Palangą, taip mes važiuojame į Riposto“, – apie antruosius namus autentiškame Sicilijos pajūrio miestelyje Riposto, Etnos ugnikalnio papėdėje, pasakoja Zuokai. Šiandien jų pačių „bokštu“ vadinamas įspūdingas kelių aukštų namas su terasomis ir vaizdu į Jonijos jūrą sunkiai primena prieš kelerius metus įsigytą pastatą – tuomet čia tebuvo sienos be stogo, o viduje šeimininkavo balandžiai. Po kelerius metus trukusios rekonstrukcijos griuvėsiai virto išskirtiniais šeimos namais, tačiau Zuokai tikina, kad didžiausias Sicilijos žavesys slypi ne nekilnojamajame turte, o visai kitokiame gyvenimo būde.
Sicilija – nenušlifuotas deimantas, kuris – ne kiekvienam
Artūras neslepia, kad pirmą kartą į Riposto atvykę jų draugai kartais nesupranta, ką Zuokai čia atrado. Vietoj išpuoselėto kurorto – aptrupėję pastatai, chaotiškas eismas, netvarka ir vakarais šiukšlių maišais nuklotos gatvės. „Sicilija arba va tokios vietos – ne kiekvienam. Tu turi suprasti tą gerumą, koks čia yra. Čia yra iš tikrųjų nenušlifuotas deimantas“, – įsitikinęs Artūras.
Viena labiausiai šeimą stebinančių vietinių problemų – atliekų tvarkymas. Vakarais gyventojai prie namų durų, ant tvorų, palieka surūšiuotų šiukšlių maišus, kuriuos tarnybos surenka tik kitą rytą. „Vakare, kada pats grožis, išeini po miestą pasivaikščioti, bet vaizdą gadina visur besimėtantys šiukšlių maišai“, – prie lietuvio akiai šokiruojančio vaizdelio vis dar negali priprasti pora.
Tačiau tokius nepatogumus, pasak vyro, atperka gyvenimo kokybė. Ryte gali su šlepetėmis nueiti į kepyklėlę nusipirkti ką tik iškeptos duonos, užsukti į sūrinę, kur šviežia mocarela pagaminama prie tavo akių, ar nusipirkti orkaitėje keptos rikotos su garsiaisiais Sicilijos pachino pomidoriukais. O vietiniame turguje – ką tik sugautas tunas, kurio kilogramas sezono metu kainuoja vos aštuonis eurus.
„Tokios kokybės parametrų nėra niekur Europos didmiestyje arba ji kainuoja kosminius pinigus. O čia tai – normalus gyvenimas“, – tvirtina A. Zuokas.
Vis dėlto Zuokai neslepia, kad kai kuriose srityse siciliečiams tikrai būtų ko pasimokyti iš lietuvių – pirmiausia atliekų tvarkymo, viešųjų paslaugų organizavimo ir biurokratijos mažinimo.
Lietuvoje – „kokybiškų vyrų“ problema
Vienas didžiausių Zuokų atradimų Sicilijoje – ypatingas dėmesys šeimai ir vaikams. Augusta pasakoja, kad mažamečiai čia laukiami net aukščiausios klasės restoranuose, o rūpestis jais yra savaime suprantama bendruomenės gyvenimo dalis. Šeima sako, kad jų dvejų metukų dukrą Agatą, jei ji pasiklystų, bet kuris miestelio gyventojas parvestų namo. Artūras šiuo klausimu negaili kritikos Lietuvai. „Lietuvoje į vaiką žiūri kaip į problemą, į besilaukiančią moterį dažnai kaip į sergančią. O čia atvirkščiai“, – apie savo patirtį pasakoja politikas.
Kalbai pasisukus apie šeimos santykius, Artūras paliečia ir Lietuvoje aktualią gimstamumo problemą. „Šiaip tai, Lietuvoje, manau, kad kokybiškų vyrų problema“, – juokdamasis sako jis. Pašnekovas paaiškina, kad turi omenyje savarankiškus, atsakingus, šeima pasirengusius rūpintis vyrus, kurių nerandančios moterys nesiryžta gimdyti vaikų.
Kai Augusta nori pasakyti „myliu“, gamina sicilietišką kaponatą
Ypatingą vietą siciliečių gyvenime užima maistas. Sakoma, kad siciliečiai valgo net tada, kai prisipažįsta meilėje. Sekmadieniais restoranuose prie ilgų stalų susirenka kelios šeimos kartos. Tokie pietūs gali užsitęsti tris ar keturias valandas, tačiau svarbiausia čia – ne patiekalų gausa, o laikas, praleistas kartu.
Sicilietiškos virtuvės tradicijos prigijo ir Zuokų šeimoje. Augusta pasakoja, kad vienas žinomiausių Sicilijos patiekalų – baklažanų kaponata, jų namuose tapo savotiška meilės kalba. „Aš jam, kai noriu pasakyti „myliu“, tai padarau sicilietišką kaponatą“, – juokiasi Augusta.
Artūras taip pat mėgsta suktis prie stalo, bet labiau baro. Jis prasitarė turintis ir ypatingą svajonę – sulaukus aštuoniasdešimties atidaryti nedidelį barą, kuriame galėtų maišyti kokteilius ir užsukantiems žmonėms pasakoti savo gyvenimo istorijas.
Nors Sicilijoje netrūksta kasdienių nepatogumų, Zuokams gyvenimas šioje saloje tapo galimybe naujai įvertinti tai, kam Lietuvoje dažnai pritrūksta laiko. „Italija labai duoda tą tokį susistabdymą, gyvenimą pagal savęs pajautimą“, – tvirtina Augusta.
Daugiau apie Zuokų bebaimę kasdienybę nuolat išsiveržiančio Etnos ugnikalnio papėdėje, apie siciliečių maisto kultą ir saldžių pusryčių tradiciją, apie ypatingą vietinių mėgstamą gazuoto vandens, citrinų sulčių bei druskos gėrimą, apie specialų Augustos kaponatos receptą – naujoje laidoje „Itališkoji Dolce Vita“:
