Charkivo srities rytuose esantys kaimai, kurių pavadinimų mūsų korespondentas Ukrainoje prašo neviešinti. Nuo čia iki fronto linijos – vos 30 kilometrų. Vietos gyventojai dar kovo mėnesį pajuto, kad fronto linija artėja. Tuomet, siekdami sustabdyti Rusijos karinį puolimą, kariškiai pradėjo sprogdinti netoliese esančius tiltus.
Žmonės liko beveik atskirti nuo civilizacijos. Čia yra daug mažų gyvenviečių ir kaimų iš vienos pusės, o miestas – iš kitos.
Taigi kaimo gyventojai tapo savo namų įkaitais, nes kiekvienas jų beveik kasdien turi vykti į miestą: vieni – apsipirkti, kiti – aplankyti giminaičių, treti – kasdien nuvažiuoti į darbą. Jie dažnai su savimi pasiima ir keturkojus draugus, kurie nepraleidžia progos išsimaudyti.
Prieš karą netoliese čia buvo ir automobilių tiltas, bet jis, kaip ir daugelis kitų, susprogdintas. Tad aplink jokių tiltų jau nebeliko. Natalija liūdnai prisimena praeities prabangą. Dabar Natalija tik kartą per savaitę su dideliais maišais skuba į miesto turgų pirkti maisto šeimai. Niekas nepadeda, gelbėja tik savanoriai.
„Yra parduotuvių, tačiau jose kainos didesnės. O čia yra ir kitų parduotuvių, kuriose kainos, mažesnės. Iš esmės visi žmonės važiuoja į gyvenvietę arba čia nusipirkti maisto ir vaistų“, – pasakoja vietos gyventoja Natalija.
Natalija perplaukia upę, o po to jos laukia sunkus „žygis“ su maisto produktais link savo kaimo. Ir vietiniai gyventojai prie to priprato. Daugelis jų 5, 10 ar 15 kilometrų nuo upės iki savo namų eina pėsčiomis. Apvažiuoti upę ir pasiekti miestą automobiliu galima, tačiau tam reikia įveikti papildomus 60–80 kilometrų. O kai dabar kuras brangus, kaimo gyventojai ne visada gali sau tai leisti. Todėl daugelis automobiliu pasiekia krantą, čia jį palieka – upę perplaukia valtimi ir tuomet važiuoja maršrutiniu autobusu.
„Apvažiuoti užtrunka ilgai ir yra labai nepatogu. Be to, ne visi tam turi automobilius, o ir gerokai brangiau“, – sako vietos gyventoja Olga.
Geriausia alternatyva automobiliui šiuose kraštuose yra dviratis. Vienas iš trijų žmonių jį pakrauna į valtį ir plaukia su juo į kitą krantą, kad galėtų tęsti kelionę į miestą.
„Aš turiu tokį dviratį… Šiek tiek pažengęs. Jame yra elektrinis variklis“, – kalba Zmievskio rajono teismo vadovas Vladimir Avdijenko.
O štai Vladimiras – vietos apylinkės teismo vadovas. Tačiau nors ir būdamas aukšto rango pareigūnas, į darbą jis vyksta taip pat, kaip ir daugelis kaimiečių – savo dvirate transporto priemone. Dieną jis eina aukštas pareigas, po teismą vaikšto vilkėdamas juodą mantiją, o ryte, per pietus ir vakare virsta paprastu dviratininku.
„Tai labai patogu ir labai reikalinga. Visi aplinkiniai kaimai, tarkime, 15–20 kilometrų spinduliu, naudojasi šia vandens perėja. Ji yra vienintelė“, – tikina Vladimir.
Taip keliauti valtimis vietiniai pradėjo prieš kelis mėnesius. Miestelio meras suorganizavo valtis, atsirado nemažai norinčių žmonėms padėti savanorių. Ir ko tik jiems neteko plukdyti per šį laiką…
„Buvo situacija, kai mirusį žmogų karste plukdėme. Tai visiems labai įsiminė. Nežinau detalių, mes neklausėme. Bet kiekvieną dieną vieni žmonės plaukia į darbą, kiti – apsipirkti, treti – į turgų parduoti savo gėrybių iš sodo. Žmonių daug, ypač rytais“, – pasakoja savanoris Artem Aversin.
Valtimis taip pat gabenama ir humanitarinė pagalba vietos gyventojams, taip pat vaistai į vaistines. Valtimis plukdančių savanorių paslaugomis kasdien naudojasi apie 100 žmonių. Vasarą čia malonu dirbti, tačiau atėjus lietingam sezonui ir, svarbiausia, šalčiams, darbai gali sustoti. O tai reiškia, kad kaimo gyventojai ir vėl bus atskirti nuo išorinio pasaulio.
