Tauragės rajone gyvenantis Vladas 25-erius metus dirbo ugniagesiu. Šimtus gaisrų užgesinęs vyras išėjo į atsargą ir sugalvojo įkurti ugniagesių muziejų. Pirmasis lankytojus pasitinka 72-iejų metų ugniagesių automobilis – jį Lietuvai atkūrus nepriklausomybę padovanojo švedai.
Deja, automobilis iš karto nukeliavo į Vlado muziejų. Ši mašina dėl drugį primenančio variklio dangčio formos turi ir skambų pavadinimą – ji praminta „drugeliu“.
Tačiau kodėl įstabus automobilis vos atvažiavęs liko stovėti? Anuomet Lietuvoje tokiai mašinai atsarginių dalių nebuvo, o iš užsienio siųstis – per brangu.
Vis dėlto „drugelis“ – tik vienas iš daugelio eksponatų. Muziejuje apstu ir su ugniagesio darbu XX ir XXI a. susijusios atributikos, kabo uniformos, blizga šalmai, akį traukia tik filmuose matyta įranga.
Ugniagesių muziejaus įkūrėjas Vladas Liekis pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo apdovanojimo, kurį gavęs vyras ėmė kaupti eksponatus. Vienas tokių yra 84 metų senumo šalmas – tokius galvos apdangalus dėvėdami dirbo tarpukario Lietuvos ugniagesiai. Šalmų viršų puošia skiauterė, tačiau jos paskirtis – ne pagražinti jį, o apsaugoti ugniagesį, jei ant galvos užkristų nedidelė sija. Ji teoriškai per skiauterę lūžtų ar bent sušvelnintų smūgį. Tokios skiauterės būdavo ir ant sovietinių bei daugumos kitų pasaulio šalių ugniagesių šalmų XX amžiuje.
Muziejuje eksponuojami ir iš kruvinų Maidano įvykių Ukrainoje ir nuo pirmųjų nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos ugniagesių galvų atkeliavę šalmai, yra ir ugniagesių uniforminės kepurės – galima pamatyti, kaip keičiantis santvarkoms, keitėsi ir jos. Žvalgantis po muziejų galima išvysti ir sovietinę ugniagesio uniformą.
„Tačiau su ja būdavo labai sunku dirbti. Ypač žiemą – ji sušaldavo, neįlipdavai nei į mašiną, nieko“, – užsimena V. Liekis.
Ekspozicijoje yra ir uniformų, kostiumų, kuriuos dėvėdami ugniagesiai gesino sprogusį Černobylio atominės elektrinės reaktorių. Tiesa, tada jie vis dar manė, jog tai – tik paprastas gaisras.
Tačiau muziejaus ekspozicijoje neapsiribojama vien ugniagesių apdarais – galima išvysti ir siurblių, su kuriais buvo darbuojamasi skirtingais laikotarpiais. Pavyzdžiui, tarpukario Lietuvos ugniagesiai naudojo įrenginį, kurį pumpuojant rankomis, į gaisrą buvo papilama dešimties litrų per sekundę srovė. Su pokariu naudotu siurbliu dirbdavo 8 vyrai – 4 pumpuodavo, 4 ilsėdavosi. O jei patalpas prireikdavo gesinti iš vidaus, tekdavo temptis rankinį siurblį – tam prireikdavo net dviejų vyrų.
Sovietmečiu ugniagesiai savo profesinę dieną minėdavo balandžio 18-ąją. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kaip ir tarpukariu, ugniagesiai gegužės 4-ąją mini Švento Florijono – ugniagesių globėjo dieną. Muziejaus įkūrėjui Vladui kilo mintis, kad kiekviena Tauragės apskrities gyvenvietė turėtų po Florijono skulptūrą. Tad savo ir žmonių suaukotomis lėšomis ėmė šią idėją įgyvendinti – šiandien kiekviena skulptūra įamžinta ant muziejaus sienos.
Tačiau šios skulptūros – ne vien dėl grožio ar ugniagesių darbo pagerbimui. Pasirodo, šventojo skulptūros gyventojus saugo nuo ugnies. Iki ją pastatant, Lauksargių kaime nuolat kildavo gaisrai. Atsiradus Florijono skulptūrą, jie liovėsi. Ir tokių pavyzdžių – ne vienas.
„Po to pastatėme Naktišikuose. Irgi pastoviai degė pastatai, netgi sudegė žmogus. Ir va, nuo 2013 metų nėra gaisro buvę“, – apie mistišką skulptūros apsaugą kalba V. Liekis.
Ateityje Vladas planuoja muziejų dar labiau išplėsti. Svajoja – gal ir ugniagesių automobilių daugiau stovės, mat dabartinėse patalpose telpa tik vienas.
