Dėl pastarosios priežasties tėvams neretai tenka savo vaikus vežti į ugdymo įstaigas, esančias kituose miesto rajonuose. O tai neabejotinai prisideda ir prie vis didesnių spūsčių sostinėje.
Kas turėtų prisiimti atsakomybę, kad kartu su naujais namais atsirastų ir reikalinga infrastruktūra, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo KRS vadovas Paulius Grigas ir Lietuvos statybos konfederacijos prezidentas Dalius Gedvilas.
Kita dažnai akcentuojama tema susijusi su ugdymo įstaigomis ir jų plėtra. Ir dažnai akcentuojama, kad jeigu šalia nėra ugdymo įstaigų, darželių, mokyklų, tai irgi vienas iš veiksnių, kuris didina spūstis miestuose.
Tad keliamas amžinas klausimas: kas turi prisiimti atsakomybę – savivalda ar vystytojai, planuodami ir siūlydami įgyvendinti projektus gyvenamuosiuose kvartaluose?
P. Grigas. Žiūrėkite, čia yra didžiausia problema, jeigu pradėtume ant vystytojų užkrauti tai, kas jiems nepriklauso. Vis dėlto žmonės moka mokesčius ir jie tikisi už tai kažko. Jeigu Konstitucijoje yra garantuotas nemokamas mokslas, tai aš to ir tikiuosi.
Ir jeigu savivalda ar šalies valdžia, vadovai leidžia kažką, neišspręsdami tos problemos, tai kodėl vystytojas ar tuo pačiu žmogus turi tą problemą kažkaip savo sąskaita spręsti?
Daugelyje vietų nėra elementarios mokyklos, darželių. Žmonės yra priversti vežti vaikus, tai jie gaišta savo laiką, tai kainuoja. Galiausiai atsiranda spūstys ir visiems nuo to blogiau. Kitas yra dalykas – gal apskritai nėra mokyklos arba net vietų nėra valstybinėje mokykloje. Žmonės yra priversti leisti vaiką į privačią, mokamą mokyklą.
Tai realiai žmogus taip yra net apgaunamas, nes valstybė jam garantuoja nemokamą mokslą, jo vaikui. Ir jeigu jis turi mokėti, jis yra priverstas, nes nėra vietų arba jis negali ten nuvežti, arba net yra, aišku, kokybės klausimų. Kas tai yra? Tai realiai neužtikrinama jo konstitucinė teisė. Ir tai yra daug gilesnė problematika.
Ir aš manau šitoje vietoje, kai mes kalbame apie rajono projektavimą, turi būti aiškiai pasakoma: mokyklos – tai savivaldos ar valstybės klausimas? Darželiai – tas pats, poliklinikos – tas pats. Ir tai neturi būti tik, kad čia mokykla. Ne. Vietų skaičius, galimybė ten patekti ir, aišku, kokybės klausimas – turi būti užtikrintas kokybės lygis.
Ir tas pats su medicina. Tai turi būti ne taip, kad ten 3 mėnesius lauki eilėje. Ne.Tai turi būti tokia paslaugų pasiūla, kad ten žmogus galėtų jas gauti, kad jam vėl nereikėtų eiti į privačią gydymo įstaigą, kai jam Konstitucija garantuoja nemokamą gydymą.
Ar iš tiesų pradedama, liaudiškai tariant, ne nuo to galo, vertinant ugdymo įstaigų plėtrą? Galbūt, žvelgiant į dabartinę situaciją, matome apgyvendintus kvartalus, tačiau mokyklos ar darželiai dažnu atveju yra gerokai toliau.
Ar nėra būtinybės galų gale koreguoti įstatymus ir pabrėžti, kad čia reikėtų pirmiausia įrengti ugdymo įstaigas, o tik paskui imtis didelių projektų, susijusių su gyvenamuoju kvartalu?
D. Gedvilas. Pasakysiu atvirai, nesu švietimo srities specialistas ir nepavydžiu Švietimo ministerijos vadovams, Seimo komiteto vadovams, nes valstybėje šiandien matome didžiulių iššūkių, kiek tai susiję su švietimu.
Matome, kad yra problema dėl mokytojų trūkumo. Matome demografinę situaciją – gimstamumas mažėja. Ir kai tau susideda daug kintamųjų, klausimas dar, ko mokyti, kokias studijas siūlyti, dar atsiranda užsieniečių – kokiomis kalbomis mokyti. Tai labai daug kintamųjų. Lygtis su daug nežinomųjų darosi sudėtinga.
Klausimas, koks yra mokyklų ploto poreikis, koks darželių poreikis. Turi sociologai, matyt, numatyti, planuoti ir skaičiuoti, kiek bus tų mokinių, kiek reikės mokytojų. Ir, aišku, tada turėtų būti klausimas, o kur mokysis, kur ten, sakykime, darželiuose vaikai bus ugdomi?
Aš manau, kad miesto planavime, bendrajame plane, detaliuosiuose planuose jau yra kažkokios vietos numatytos būtent švietimo, mokymo įstaigoms.
Tai nėra nieko statiško. Visą laiką gyvenimas keičia tuos planus, reikia peržiūrėti, reikia, matyt, pasidaryti tam tikrą auditą ir bet kokį didesnį kvartalą vystant pasižiūrėti, kur ten tie klausimai bus sprendžiami. Aš tai manau, kad labai daug yra kintamųjų.
Labai sudėtinga lygtis. Dabar numatyti, kiek viename ar kitame kvartale jaunų žmonių gyvens, labai sudėtinga, nes demografinė situacija yra, sakykime, šiandien gluminanti Lietuvoje, ir planuoti dabar į priekį, kad čia reikia pastatyti mokyklą, tai nežinau. Nežinau, čia tikrai sociologų klausimas.
Aš už tai, kad būtų statomos mokyklos. Man, kaip žmogui, tai tikrai yra šventė, kada matau, atidarome mokyklą, kerpa juostelę, bet dėl tokių įstaigų planavimo tikrai neturiu kompetencijų, žinių ir negalėčiau nieko pakomentuoti.
Bet nėra abejonės, kad miesto bendrajame ir detaliuosiuose planuose tokie objektai turi būti suplanuoti, pažymėti ir jiems paliktos vietos, būtent žemės, aš turiu omenyje sklypų plotus, kuriuose juos būtų galima įrengti atsiradus poreikiui.
