Ar visuomenė spėjo paskui šiuos pokyčius? Kodėl geras ekskavatorininkas šiandien dažnai uždirba daugiau nei biuro darbuotojas, o patirtis kartais vertingesnė už diplomą? Apie tai kalba bendrovės KRS vadovas Paulius Grigas.
– Visuomenėje vis dar egzistuoja stereotipas, kad statybose dirba neišprusę, grubūs žmonės, kurių pagrindiniai darbo įrankiai – keiksmažodžiai ir laužtuvas. Ką jūs iš tikrųjų matote atėjęs į statybvietę?
– Toks įvaizdis buvo prieš dešimtmečius, tačiau šiandien jis realybės nebeatspindi. Anksčiau statybininkas daugeliui asocijavosi su alkoholiu, keiksmažodžiais ir menku išsilavinimu. Dabar statybvietėje alkoholiui tiesiog nėra vietos – tai užtikrina griežta kontrolė. Tačiau svarbiausia pasikeitė pats darbas.
Nebestatome vienodų pastatų. Kiekvienas projektas šiandien yra individualus, technologiškai sudėtingas ir reikalaujantis aukštos kvalifikacijos. Formos, konstrukcijos, medžiagos, inžineriniai sprendimai – viskas tapo gerokai sudėtingiau nei prieš dvidešimt metų.
Todėl šiandien statybvietėje sutinku meistrą, kurio dvidešimties metų patirties neišmokys joks universitetas, inžinierių su magistro diplomu ir keliomis užsienio kalbomis arba ekskavatorininką, valdantį techniką, kurios vertė didesnė nei buto Vilniaus centre.
– Kitaip tariant, dabar statybose dirba nebe „juodanagiai“, o aukštos kvalifikacijos specialistai?
– Taip, nors nereikia idealizuoti. Objektuose dirba ir subrangovai, todėl žmonių būna įvairių, tačiau savo komandai keliame labai aiškų standartą. Šiandien neužtenka būti fiziškai stipriam, turi mokėti skaityti brėžinius, dirbti su 3D modeliais, suprasti technologinius procesus, gebėti planuoti darbus ir priimti sprendimus. Kuo sudėtingesnis projektas, tuo didesni reikalavimai žmogui. Statybos šiandien yra aukšto inžinerinio išmanymo ir sudėtingo praktinio darbo derinys.
– Kiek šiame darbe liko fizinės jėgos, o kiek – technologijų?
– Prieš dvidešimt metų statybose buvo apie 90 procentų fizinio darbo ir tik 10 procentų technologijų. Dabar tas santykis beveik susilygino. Ekskavatorininkas dirba naudodamas GPS sistemas, leidžiančias pasiekti centimetro tikslumą. Inžinierius statybvietėje planšetėje mato trimatį statinio modelį. Daugelis procesų šiandien yra skaitmenizuoti.
Tačiau technologijos jokiu būdu nepakeitė žmogaus. Jeigu prasideda liūtis, pasikeičia gruntas, įvyksta avarija ar atsiranda nenumatytų aplinkybių, sprendimą vis tiek priima žmogus. Patirtis išlieka nepakeičiama. Ir fizinis darbas niekur nedingo. Vamzdį vis tiek reikia pakloti, sujungti, suvirinti. Tiltas pats nepasistatys. Technologijos tik leidžia visa tai padaryti tiksliau ir kokybiškiau.
– Šiandien jūsų darbuotojai valdo techniką, kuri kainuoja milijonus eurų. Kas svarbiau – diplomas ar patirtis?
– Kalbėti tik apie diplomus būtų netikslu. Kompetencija atsiranda dviem keliais – universitete ir realiame darbe. Vien išsilavinimo neužtenka. Lygiai taip pat neužtenka vien praktikos. Dirbant su sudėtingomis technologijomis svarbiausia tampa žmogaus gebėjimai, atsakomybė ir patirtis. Daug žmonių tenka apmokyti iš naujo, nes naujausios technologijos pirmiausia išmokstamos praktikoje.
– KRS dirba ir ilgametę patirtį turintys meistrai, ir universitetus tik ką baigę jauni specialistai. Ar tarp jų nekyla kartų konfliktų?
– Mes vadovaujamės labai paprasta sistema – meistras, pameistrys ir mokinys. Jaunas specialistas gali puikiai išmanyti BIM modelius, tačiau ne visada supras, kodėl gruntas realybėje elgiasi kitaip nei parašyta ataskaitoje. Patyręs meistras galbūt skeptiškai vertins skaitmeninius sprendimus, kol nepamatys, kiek klaidų jie padeda išvengti. Todėl geriausi rezultatai gimsta mišriose komandose.
Pas mus nėra hierarchijos pagal amžių. Yra hierarchija pagal kompetenciją – kas konkrečioje situacijoje gali priimti geriausią sprendimą.
– Kodėl visuomenėje vis dar prestižiškiau pasakyti „dirbu biure“, o ne „dirbu statybose“, nors geriausi specialistai uždirba daugiau nei dalis biuro darbuotojų ar net IT ekspertų?
– Kol tėvai savo vaikams kartos, kad vienintelis sėkmės kelias yra universitetas, tol ši nuostata niekur nedings. Geri specialistai gerai uždirba visose srityse. Geras suvirintojas ar ekskavatorininkas šiandien dažnai uždirba daugiau nei vidutinis rinkodaros specialistas, tačiau svarbiausia net ne atlyginimas. Šie žmonės savo rankomis sukuria tai, kuo naudojasi visa visuomenė – nutiesia vandentiekį, pastato tiltą, mokyklą, ligoninę ar kelią. Tai išliekanti vertė, kuria galima didžiuotis.
Mano tikslas nėra įrodinėti, kad statybos yra prestižinės. Mano tikslas – kad kiekvienas mūsų darbuotojas vakare grįžtų namo ir galėtų didžiuodamasis pasakyti, ką šiandien sukūrė.
– Statybose viena klaida gali palikti rajoną be elektros ar interneto. Kaip žmonės dirba nuolat jausdami tokią atsakomybę?
– Vieno nevykėlio klaida tikrai gali brangiai kainuoti, tačiau profesionalios statybos nėra paremtos vieno žmogaus sėkme ar nesėkme. Yra projektai, techninė priežiūra, koordinavimas su tinklų valdytojais, kokybės kontrolė, darbų saugos procedūros. Kiekvienas etapas yra papildomas saugiklis. O stresas statybose yra kasdienybė. Keičiasi oro sąlygos, stringa medžiagų tiekimas, atsiranda nenumatytų kliūčių, keičiasi užsakovo poreikiai. Tačiau žmogus, kuris dirba iš baimės, dirba prasčiau, todėl svarbiausia ne gąsdinti atsakomybe, o pasirūpinti, kad darbuotojas į objektą ateitų maksimaliai pasirengęs priimti teisingus sprendimus.
– Ar pasitaiko atvejų, kai tenka atsisveikinti su geru specialistu vien todėl, kad jis nesugeba dirbti komandoje?
– Taip. Mes vadovaujamės labai paprastu principu – nėra blogų žmonių, yra žmonės ne savo vietoje. Jeigu žmogus nepritampa prie komandos ar organizacijos kultūros, geriau tai pasakyti kuo anksčiau. Kartais didžiausia pagalba darbuotojui yra sąžiningai pasakyti, kad jis save realizuos kitoje vietoje. Kompetencija labai svarbi, tačiau ilgalaikę sėkmę kuria žmonės, kurie geba ne tik gerai dirbti, bet ir pasitikėti vieni kitais.
– Ką reikėtų padaryti, kad po dešimties metų statybininko profesija Lietuvoje būtų vertinama taip pat, kaip inžinieriaus ar IT specialisto?
– Pirmiausia turime nustoti skirstyti profesijas į „prestižines“ ir „neprestižines“. Valstybė, švietimo sistema ir verslas turi daugiau kalbėti apie amatų vertę. Ne tik vadybininkas kuria pridėtinę vertę. Lygiai taip pat ją kuria suvirintojas, ekskavatorininkas, meistras ar inžinierius...
Mes savo ruožtu priimame studentus ir praktikantus, investuojame į jų ugdymą ir perduodame patirtį, nes tik tada, kai visuomenė pradės vertinti žmones pagal jų sukuriamą vertę, o ne pagal profesijos pavadinimą, senieji stereotipai galutinai išnyks.
