Tešlą minko trakiškė Miglė. Duonos kepimu ji susidomėjo dar vaikystėje, jau tada namai kvepėdavo duona, mat kepė ir močiutė, ir mama.
„Iš kartos į kartą, receptas… Skonis vis tiek yra kitoks, kiekvienos šeimininkės yra skirtinga duona. Viskas priklauso nuo raugo, kaip jis laikomas, kaip su juo dirbama. Ir daug visokių smulkių niuansų“, – sako duonos kepėja Miglė Dalgedaitė.
Dabar ir ji pati visus norinčius moko duonos gimimo paslapčių – nuo grūdo iki kepaliuko. Moteris džiaugiasi, kad duonos kepimas šalyje išgyvena renesansą, ir Agotos dienai dažnas išsikepa pats.
„Labai dažnai sulaukiu klausimų, kaip kepti, kaip išsaugoti raugą, kas atsitiko su mano raugu. Labai džiaugiuosi, kad galiu dalintis, galiu mokinti“, – kalba Miglė.
Tad viešoji erdvė mirga marga ir receptų, ir paslapčių, kaip išsikepti ruginę bandą. Senovėje dar ir ženklą šeimininkės palikdavo ant duonos kepalo.
„Kai kepdavo duoną, tai pirmą kepaliuką pažymėdavo kryžiumi, o kai kur šeimininkės ir visus kepaliukus pažymėdavo kryžiumi. Ir po to jau duonelė gerbiama, padedama garbingoje vietoje, jeigu, sakysime, nukrito gabalėlis, pabučiuojama ta duonelė“, – pasakoja etnologė Gražina Kadžytė.
Jos bučiavimą prisimena ir vilnietė Regina, į prekybos centrą užsukusi nusipirkti ruginės duonos, kaip tik Agotos dienai, ir radusi nukritusį ant žemės kepalą. Duona šventa, tad dar iš vaikystės prisimena – ant žemės numesti buvo nevalia. Kaip savo akį saugos ir pašventintą duonos kriaukšlelę. Nes tiki, per Agotą šventintą duona turi stebuklingų galių.
„Turėti visą laiką ar kišenėje, ar piniginėje, gabaliuką tos duonos. Ir, atseit, apsaugo nuo nelaimių, nuo gal ir nuo vagysčių, gal ir nuo visko“, – sako vilnietė Regina.
Tiesa, apie tai, kuo senovėje tikėjo tautiečiai, šiandien daug kas arba netiki, arba net nežino tikrosios Duonos dienos prasmės:
„Ne ne. – Ir neteko girdėti? – Ne.“
„Duoną, kaip ir visą maistą, pradedant nuo pagarbos sau, nepirkti tiek, kiek nesuvalgo. Nemesti į šiukšlių dėžę, ir viskas. Tai čia būtų pagrindinis dalykas.“
O senovėje Agotos diena tikintiesiems buvo labai svarbi. Štai dėl to visose šalies bažnyčiose kunigai šventina duoną ir mini šventąją kankinę Agotą, duonos globėją. Gyvenusi Italijoje, ji buvo pasišventusi Kristui ir dėl to nukankinta, išniekinta ir sudeginta.
„Ir vėliau Katalikų bendruomenėje susiformavo tas… užtariant šventajai Agotai, melstis nuo gaisrų, nuo ugnies nelaimių, ir atsiranda liaudyje liaudies pamaldumo tradicijoje, tą dieną pašventinti duoną ir palaiminti vandenį“, – kalba kunigas Ričardas Doveika.
Žmonės tikėjo, kad bažnyčioje kunigo pašventintas duonos gabalėlis tikrai tampa stebuklingu, apsaugančiu nuo gaisrų. Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje šventintą duona buvo labai populiaru dėti į pagal paskyrimą gautą mašiną.
„Dabar mes jau turime naujų tokių naratyvų užrašymų, kad štai buvo dėtuvėje šventos Agotos duona, meldėsi šventajai Agotai, ir greitai pavogtą mašiną atgavo. Kur, sakysim, jų ta mašina“, – kalba G. Kadžytė.
Tad dažnam duona tėra tik maisto produktas. Vienas prekybos tinklų skelbia, kad pernai per mėnesį žmonės nupirko nuo 1600 iki 1800 tonų juodos ir šviesios duonos.
O štai užpernai, vos buvo paskelbtas karantinas, žmonės nupirko net 1900 tonų duonos.
