Tamaros neišgąsdino nei sprogimai, nei marodieriai. Tikras siaubas ją apėmė tik tada, kai aprimus smūgiams nusprendė apsilankyti savo namuose.
Charkivo pakraštyje esantis Horizonto mikrorajonas. Nors aplink vien karo pėdsakai – apgriauti namai ir suniokota infrastruktūra – vietiniai gyventojai pamažu grįžta į namus.
„Šiuose namuose, kuriuos apšaudė, be elektros, mano nuomone, daugiau nieko nėra. Kituose yra dujos, vanduo, šviesa yra. Problema bus su šildymo sezonu, kai jis ateis. Jau sugrįžo apie trečdalis mūsų rajono gyventojų“, – sako Charkivo gyventoja Jaroslavna.
Rajone tėra vienas vaikų darželis. Prieš karą jame kasdien sutikdavai apie 300 vaikų. Dabar darželio kieme tvarkosi tik jo darbuotojai.
„Tvarkome vidų. Turėjome viską išvalyti – surinkti išdužusius stiklus, pasirūpinti baldais. Tikimės, kad mums netrukus sudės langus“, – kalba auklėtoja Vera.
Tačiau dar prieš kelis mėnesius darželis su vaikų piešiniais ant sienų labiau priminė niūrų namą iš Holivudo siaubo filmo. Aplink aidint sprogimams sargė Tamara Dmitrijevna ten praleido žiauriausius karo mėnesius. Kai rusai bombardavo apylinkes, vieniša senutė slėpėsi darželio rūsyje. Ji sako, kad tą naktį, kai prasidėjo karas, ji buvo darbe. Kitą dieną niekas neatėjo jos pakeisti, tad moteris nusprendė likti – negalėjo palikti vietos, kurioje dirbo 18 metų.
„Oi, verkiu… Visi pabėgo. O aš likau. Langai buvo išdaužyti. Niekas pas mane neatėjo du mėnesius“, – pasakoja darželio sargė Tamara Dmitrijevna.
Anot Tamaros, kad išgyventum – reikia nedaug. Darželio virtuvėje yra šaldytuvas ir viryklė. Tad maisto ji pasigamindavo. Tik šildymo nebuvo, todėl šildėsi kaip įmanydama.
„Šalta – apsirengiu. Čia turiu striukę ir apklotą. Ir viskas. Jei toliau šalta, „pečiuką“ įsijungi“, – sako Tamara.
Tamara ėjo į rūsį, kai jai tekdavo slėptis nuo apšaudymų: „Koks tai rūsys? Įjungsiu jums šviesą. Nėra šviesos… Taip aš būdavau rūsyje.“
Tamara Dmitrijevna aprodo vaikų darželį. Jis ir be langų, ir be durų – vieno smūgio banga išmušė langus, kito išplėšė duris, kai raketa pataikė į namą už kelių šimtų metrų nuo vaikų darželio: „Žiūrėkite, viskas išdraskyta. Nėra šviesos. Pažiūrėkite, ten tik kartonas. Dabar bent šiek tiek aptvarkė, nes prieš tai buvo baisu.“
Viena iš baisių karo dienų Tamarai įsiminė visam gyvenimui. Ji akis į akį susidūrė su marodieriais, kurie įsibrovė į vaikų darželį, kad pavogtų maisto. Tamara buvo vienoje klasių, kai staiga pasigirdo triukšmas. Senolė netrukus suprato, kad kažkas šūkauja prie virtuvės. Tamara nedelsdama puolė aiškintis.
„Sėdžiu ten ant kėdės, o čia viskas dreba, sienos išvartytos, viskas išdaužyta. Suprantate, ką turiu omenyje? Ir tada išgirstu juos ateinant koridoriumi. Jie pro langą pateko į virtuvę…Ir į šaldytuvą, sandėliuką. Jie pasiėmė maisto produktų – aliejaus, makaronų, miltų puoduose ir išėjo. Aš jiems sakiau, o jie: „Tylėk, močiute!“ Koridoriumi ir pro langą išlėkė“, – pasakoja Tamara.
Kolegos stebisi 71-erių sargės Tamaros drąsa, nė minutei nepalikusios darželio. Mat jie sugrįžo tik tada, kai kaimynystėje tapo ramiau.
„Aš ne kokia bailė. Kai dar nebuvo karo, iki sutemų teritorijoje degdavo šviesa, o paskui ją išjungdavo. Netgi 3 val. nakties išeidavau į lauką, nieko nebijojau. O kitas sargas buvo bailys. Langą išmušė, o jis negirdėjo. Pabėgo, pasislėpė. Tai koks tu sargas?“ – sako Tamara.
Kai į darželį grįžo kolegos, moteris nusprendė pagaliau grįžti namo. Bet kai parvyko, ją ištiko šokas: „Mano namas – sugriautas. 302 A Saulės rajone. Ir aš gyvenu čia.“
Paaiškėjo, kad tuo metu, kai Tamara Dmitrijevna saugojo vaikų darželį, į jos devynaukštį pataikė Rusijos raketa. Sprogimo banga sunaikino visus jos bute buvusius baldus, namuose neliko nei elektros, nei dujų. Taigi ji grįžo į antruosius savo namus – vaikų darželį. Tai – vienintelė vieta, kur ji gali prisiglausti.
