Nors dar savaitgalį čia, nepripažintoje Kalnų Karabacho sostinėje Stepanakerte, kaip ir visoje Kalnų Karabacho teritorijoje, turėjo įsivyrauti taika, ženklų liudijančių taiką yra nedaug. Netoliese esančiame Azerbaidžane – Ganjos mieste – per apšaudymą žuvo mažiausiai septyni žmonės, kelios dešimtys civilių sužeisti. Tačiau ir Stepanakerte pirmadienio pavyko suskaičiuoti mažiausiai dešimt sprogimų aplink miestą. Tai, ką šiandien matėme mieste, taip pat liūdija, kad karas nuo čia toli nepasitraukė.
Sušaudyti automobiliai gatvėse ir griūvėsiais virtusios vietos žmonių parduotuvės. Tai tik mažos detalės iš karo sūkuryje atsidūrusios nepripažintos Kalnų Karabacho sostinės.
Stepanakerto gatvėje aiškiai matyti, kokio galingumo apšaudymai čia vyksta. Iš čia stovėjusio pastato neliko nieko, o krateris čia mažiausiai kelių metrų gylio
Netoliese subombarduota ištisa gatvė. Veikusios parduotuvės ir restoranai vargu ar dar kada nors sulauks klientų. Tačiau destrukcija palietė ir gyvenamuosius namus.
Visai šalia gyvenamųjų namų galima pamatyti, kokie nuostoliai patirti čia. Susprogdinti garažai, iš automobilių likęs tik metalo laužas. Panašu, kad žmonės čia neteko visko, ką turėjo.
Matyti, kad gyventojai iš čia spruko taip, kaip stovėjo. Namuose palikti visi daiktai. Virtuvėje, matyt, taip ir paliktas kaisti virdulys. Griūvėsiuose likę gyventojai sako taikos nesitikintys:
„Taikos nebus. Jie niekaip nesutinka. Jie tik užgrobinėja. Jie neturi nieko savo. Tai mūsų žemė ir mes kovojame už savo žemę.“
O kol filmuojame pastarųjų dienų karo padarinius, staiga vėl užstaugia karo sirenos.
Kol lekiame į slėptuvę, mus pasiekia žinios, kad mūšiai šiuo metu vyksta visoje fronto linijoje. Pietų Kaukazą draskantis konfliktas ir toliau čia neša mirtį ir destrukciją.
Įdomu ir tai, kad nors iš Nagorno Karabacho pasitraukė jau dešimtys tūkstančių žmonių, karo pabėgelių stovyklų Armėnijoje nėra. Tuos, kas negali prisiglausti viešbučiuose, žmonės priima į savo namus. Toliau nuo sprogimų, jie kartu, kuo galėdami stengiasi padėti, tiems, kas likę pavojuje, vis dar glaudžiasi rūsiuose.
Goriso mieste 18-metė Mira pluša humanitarinės pagalbos centre. Nors, kaip ir dešimtys kitų, čia dirbančių moklsleivių, ji turėtų krimsti mokslus ir rūpintis egzaminais, daugiau nerimo mergina jaučia dėl priešakinėse linijose kovojančių tėvo ir vos vyresnio brolio.
„Kai viskas prasidėjo, mes turėjom atvykti čia ir kelias dienas turėjom čia likti. Vėliau aš sužinojau, kad čia vyksta darbai, kad padėtų mūsų kareiviams. Ir aš net negalvodama iškart atėjau čia“, – sako studentė iš Kalnų Karabacho Mira.
Mira sako, apie tai, ką galvoja apie bendraamžius Azerbaidžane, kalbėti tiesiog negalinti. Jos karta jau antra per mažiau nei 30 metų auga karo, o ne siekio susitaikyti su kaimynais nuotaikomis. Tad akivaizdu, kad net jeigu šis konfliktas ir baigsis, vargu ar Pietų Kaukazas išsivaduos nuo šį kraštą persekiojančio nuolatinio karo šešėlio.
