Pora valandų miego, šaltis ir alinantis karštis: būsimi karininkai laikė egzaminus

Pora valandų miego, lietus, šaltis ar kaitri saulė ir aplink ropinėjančios erkės. Tokie iššūkiai civiliams gali pasirodyti nepakeliami, tačiau būsimiems karininkams tai  kasdienybė. Taip Karo akademijos kursantai dvi savaites miškuose laikė baigiamuosius egzaminus. Po alinančių operacijų ateities lyderiams bus suteikti leitenanto laipsniai.

Pasivaikščiojimas mišku, stovyklavietė medžių pavėsyje skamba atpalaiduojančiai ir romantiškai. Tik ne vaikinams ir merginoms, kurie laukinėmis sąlygomis gyvena jau beveik dvi savaites. Su pilna ekipuote ir 30 kilogramų sveriančiomis kuprinėmis Rytų Lietuvos tankmėje trečiojo ir ketvirtojo kurso kariūnai dalyvauja karinio rengimo baigiamajame egzamine.

Tiesa, jauni žmonės užduotis vykdo ne kaip įprasti kariai – jie pretenduoja tapti karininkais ir įgyti leitenanto laipsnį. O pratybos išties intensyvios, daugelis per paskutines 10 ar 12 parų numigo tik po pusantros ar po kelias valandas.

„Gal reikia priprasti prie miego trūkumo. Visa kitą yra pakenčiama. Tiesiog užsimotyvuoti, nepavesti kolektyvo ir viskas“, – sako kariūnas Rokas.

REKLAMA

(6 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Pora valandų miego, šaltis ar alinantis karštis: būsimi karininkai laikė egzaminus

„Nuovargis yra juntamas pas visus karius, nes jie jau beveik 10 para čia. Tai veiksmai sulėtėja, bet įgūdžiai, tai ką išmoksta, jie išlieka. Galbūt lėčiau atliekami, bet jie išlieka“, – pasakoja pratybų vadovas Regimantas Balius.

Į penkis būrius suskirstyti 103 kariūnai ne tik kas 12 valandų vykdo skirtingas – žvalgybos, puolimo ar gynybos operacijas, bet kiekvieną dieną 8 valandą ryte ir 8 valandą vakare paskiriami būrio vadai. Miškuose kartu su kursantais esantys vertintojai stebi kaip paskirtos užduoties metu atsiskleidžia lyderio savybės, ar pakankami planavimo įgūdžiai.

Nors toks vaizdas gali pasirodyti idiliškas – nuo kalvos atsiskleidžia ežero ir miško peizažas, o fone nezvimbia kulkos, karo akademijos auklėtiniai susikaupę. Pavyzdžiui, būrys ruošiasi pasalai. Jaunuoliai žino, kad bet kada gali pasirodyti priešas, tad paskirtasis vadas kruopščiai planuoja veiksmus.

Prie popierių palinkęs Mindaugas atsakingas už šią operaciją ir savo kolegas. Jis neslepia, kad per beveik dvi savaites teko ir gerokai permirkti, kojas pritrinti, o ir erkių miškuose apstu, tačiau lyderis, ypatingai tokiomis sąlygomis, turi motyvuoti savo karius.

„Jis turi susiplanuoti, ramiai pasižiūrėti iš šalies, o vykstant mūšiui jis kaip tik turi būti tas, kuris visus pavaldinius suvaldo ir kontroliuoja. Jis turi būti tas ramiausias žmogus, bet tuo pačiu turi ir būti tas, kuris veda į priekį“, – teigia kariūnas Mindaugas Čeponis.

Kol tolumoje nenuaidi šūvis, atrodo, jog į šiuos, greta Pabradės esančius miškus, žmogus kojos šimtus metų nebuvo įkėlęs. Visgi pažvelgus atidžiau matyti nedidelės stovyklos. Jas gulomis saugo kulkosvaidininkai, o ir likusieji išsidėstę 360 laipsnių spinduliu.

Nenuostabu, kaip sako patys kariai, priešas bet kada gali pasirodyti horizonte. O kol savo pozicijų ginti nereikia, vadu paskirtas Artūras pasakoja užduoties detales. Bus vykdoma žvalgybinė operacija. Kariai turės priartėti prie gyvenvietės ir išsiaiškinti su kuo turi reikalų. Po vadinamojo briefingo Artūras pasakoja, kad karštai ginčytis su kolegomis netenka. Visi supranta atsakomybę, mat vado duonos per šias pratybas paragauja kiekvienas.

„Ypač dabar jau jaučiasi tas nuovargis, kadangi jau yra 12 para. Paskutinės operacijos. Šiek tiek sunkiau visus kontroliuoti ir vadovauti. Bet mes jau tris metus to mokomės, nuo pirmo kurso mokomės kaip vadovauti, kaip skirti užduotis, sunkumų daug neiškilo“, – kalbėjo kariūnas Artūras Budrius.

Kariūnė Vytenė sako, kad jos būrio nariai dabar išties susikaupę ir susikoncentravę, tačiau kartais neapsieinama ir be pokštų. Be jų dienos eitų kur kas ilgiau. Mergina taip pat atskleidžia, kad jokių išlygų jai ar kitoms kolegėms niekas nedaro, tačiau čia vyrauja filosofija vienas už visus – visi už vieną.

„Skirtumo nėra, mes veikiame koja kojon. Būna, kad vaikinai pasiūlo kažką panešti sunkesnio, bet jei matome, kad kažkas yra pavargęs, tai ir mes merginos siūlome pagalbą. Nėra taip, kad turime privilegijas. Tikrai veikiame kartu ir stengiamės neišsiskirti, nes suprantame, kad yra ir kitam sunku“, – sako kariūnė Vytenė Dagytė.

Atidžiai kursantus stebintys vertintojai nėra tik griežti, nebylūs pratybų dalyviai. Prireikus ir jaunimui pataria, ir prižiūri.

„Svarbiausia yra saugumo užtikrinimas. Esame miškingoje vietovėje, toliau judėsime į apgyvendintą vietovę, tai, kad nebūtų pažeisti saugumo reikalavimai, kad kariai nesusižeistų, nepatirtų traumų, kurios sutrukdytų tapti karininkais“, – pasakoja vyresnioji leitenantė Justina Savickaitė.

Atsipūsti būsimiems karininkams neteko ir po paskutinės operacijos miškuose. Ketvirtadienio naktį jie pėsčiomis su visa savo manta išžygiavo į Vilnių. Iki pat karo akademijos sostinėje jie įveikė 30 kilometrų.


Rašyti komentarą...
T
Tikrovė
2020-07-26 09:53:43
Pranešti apie netinkamą komentarą
Labai propogandinis straipsnis ir reportažas. Kodėl nerašote ir apie nestatutinius santykius ir patyčias tar kariūnų ? Ten tikrai nėra taip gerai, kaip bandoma vaizduoti...
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų