Oficiali statistika skelbia, kad nedarbas mūsų šalyje jau siekia 11,9 procento. Prognozuojama, kad ateityje bedarbių dar daugės.
Tačiau tuo pat metu laikraščiai mirga skelbimais, kuriuose ieškoma darbuotojų. Tokių skelbimų apstu ir gyvenviečių skelbimų lentose, darbo biržomis vadinamose žmonių susibūrimo vietose. Kodėl gi nepabandžius įsidarbinti?
Sodybų prižiūrėtojų prašoma negerti
Itin daug tokiuose skelbimuose siūlymų prižiūrėti negyvenamas sodybas. Pirmiausia, atrodytų, jie turėtų sudominti tuos, kurie dėl kokių nors priežasčių yra praradę savo būstus, arba jaunas šeimas. Už 50 km kitame laido gale atsiliepęs žmogus nudžiunga ir skuba žerti privalumų: „Sodyba yra gera, netoli gero kelio, aplink nemažai žemės. Galėsite naudotis kaip sava, o jei pageidausite – tai ir karvę paliksime“. Ką už tai turėsiu daryti? „Tiesiog prižiūrėti sodybą, palaikyti tvarką“. Kaip ilgai aš tuo galėsiu naudotis? Atsakymas: mažiausiai penketą metų. Girdi, galima ir sutartį pasirašyti. Beje, sodyboje yra nemažas bitynas, kai medų kopinės – ir man jo užteks. Jei norėčiau auginti kokių paukščių ar kitokių gyvūnėlių, padėtų jų įsigyti. Tačiau, galop perspėjo šeimininkas, jis nesitaikstytų, jei aš girtaučiau. Be to, būtų gerai, jei turėčiau vyrą, nes teks nemažai šienauti, o ir šiaip vienai vienkiemyje gali būti nejauku.
Kito skelbimo savininkas, siūlęs prižiūrėti sodybą, iškart pasiteiravo, kodėl neturiu savo būsto. Klausė, kas aš tokia ir iš kur, mat nori apie mane pasiklausinėti, nes nenori bet kokios girtuoklės į savo namus įsileisti.
Paklausiausios – keturiasdešimtmetės
Keletas skelbimų siūlė auklės darbą. Ketverių ir dvejų metukų vaikų priežiūra truktų ilgiau nei įprastinė darbo diena, uždirbčiau 700 litų per mėnesį. Dėl darbo savaitgaliais būtų tariamasi atskirai. Jei sutvarkyčiau kambarius ir atlikčiau kitus šeimininkės paskirtus darbus, irgi papildomai uždirbčiau.
Pagal kitą skelbimą atėjusi tartis dėl darbo, nors ir buvo sutarta dėl laiko, nieko neradau namuose. Kaimynė patikino, kad mane tikrai priims, nes šeimininkė bijanti jaunų auklių, jog ant moterų smailaus jos vyro nenušvilptų. Kaimynės žiniomis, už vaiko priežiūrą ketinama mokėti iki 500 litų. Trečioje vietoje mane būtų įdarbinę už 600 litų. Sakė, prieš porą metų iki dviejų tūkstančių mokėję, bet kai atlyginimus nukarpė, tai ir jie kerpa, juo labiau kad pasiūla esanti didelė, yra iš ko rinktis. Čia sužinojau, kad paklausiausios auklės yra brandaus amžiaus moterys, maždaug 40-metės. Visiškai jaunų ar senučių nepageidaujama. Dar sužinojau, kad dauguma auklių įsidarbina be skelbimų, pagal rekomendacijas.
Radau keletą skelbimų tapti prie lovos prikaustytų žmonių slaugytoja. Darbas – apskritą parą, atlyginimas – 2 litai už valandą. Už tą laiką, kai būsiu išleidžiama, nemokės.
Ūkininkams pasirinkimas menkas
Net labai daug skelbimų, siūlančių darbą pas ūkininkus. Darbas įvairus: ir prie technikos, ir prie gyvulių, ir prie kitų darbų – kad būtų paspirtis ūkininkui. Šios rūšies darbdaviai skundėsi, kad rasti žmogų, galintį, o svarbiausia norintį, dirbti žemės ūkyje, labai sunku. Sakė, iki pirmo butelio dirbančiųjų būna daug. Pasirinkimą darbdaviams riboja ir tai, kad ūkininko pagalbininkas turėtų čia pat ir gyventi. O tvarkingi žmonės dažniausiai turi savo namus, savo gyvenimus. Tad siūlosi tokie, kurie jau niekur nepritapo. Beje, ir skelbimuose pageidaujama: „Reikalingas vienišas žmogus – pagalbininkas ūkyje. Suteikiamas kambarys, maistas“. Kitaip sakant, ieškomas darbininkas už pilvą ir už stogą virš galvos.
Kirpėjų reikia, siuvėjos – ne
Ne tik laikraščių skelbimuose, bet dažnai ir kirpyklų vitrinose siūlomas darbas kirpėjoms. Ir kone kiekvienu adresu užsukęs gali gauti teigiamą atsakymą. Tik kita kalba, ar tenkins uždarbis, kuris priklauso nuo klientūros. Jei turi patirties ir esi žinoma kirpėja (bet tokios apie skelbimų lentas nesitrainioja), uždarbis neblogas, bet jei tik pradedančioji, tai per dieną gali ir dešimties litų užtekti. Eilės kirpyklose rodo ne ką kita, o tik tai, kad klientai savo galvą patiki ne bet kam. Taigi vienos kirpėjos dirba neprisėsdamos, o kitoms užpakaliai nuo sėdėjimo įskausta.
Vis dar yra skelbimų, kuriuose siūlomas siuvėjos darbas. Tačiau pirmas klausimas, kurį išgirstu: ar turiu to darbo patirties? Jau praėjo tie laikai, kai patys darbdaviai siuvėjus apmokydavo. Dabar jau yra iš ko rinktis ir dėl kainos niekas nesidera. Pasiteiravus, kiek vis dėlto aš uždirbčiau, darbdavė nukirto: „Tuščia šneka. Mes jūsų, nemokančios siūti, nepriimsime“.
Susidomiu skelbimu, kuriame siūlomos baldų pardavimo vadybininko pareigos. Reikalavimai dideli – mokėti anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas bei turėti tokio darbo patirties. Pasakau, kad viską sugebu. Atlyginimą pasiūlo minimalų. Visa kita, sakė, pagal darbą, bet daug nesitikėti. Krizė.
Mokėti anglų ir vokiečių kalbas bei turėti darbo patirties reikalavo ir viena žemės ūkio bendrovė, siūlanti transporto vadybininko krovinius pervežti kabliniais šaldytuvais pareigas. Atrodo, kažkas ne taip: nejaugi žmogus, mokantis keletą užsienio kalbų ir dar su patirtimi, eis dirbti už minimalų atlygį?
„Reikalingi miško pjovėjai ir pagalbiniai darbininkai“, – iš laikraščio į laikraštį eina skelbimas. Paprašau vyro pagalbos. O taip, priims kad ir šiandien, jei turi motorinį pjūklą ir moki juo dirbti – būsi pjovėjas. Per dieną, jei netingėsi, iki 30 litų „pripjausi“. Į mišką nuveš ir parveš darbdavys. Iki darbdavio atkakti reikia pačiam. Šiuo metu reikės valyti mišką ir ruošti malkas, bet jei darbdavys tavyje įžiūrės gerą darbininką, darbo turėsi ilgam. Sunkus juodas darbas už 650–700 litų atlyginimą per mėnesį.
Vyras pabando „įsidarbinti“ ir tolimųjų reisų vairuotoju. Iškart teiraujasi, ar turi tokio darbo patirties. Užsienio kalbų irgi reikia. Pasakius, kad moka tris, pakviečia ateiti pasikalbėti. Būtų galima įsidarbinti ir C kategorijos vairuotoju- šaltkalviu. Abiem atvejais atlyginimą būtų aptartas vietoje.
Užsienio vilionės
Laikraščiai mirga užsienio vilionėmis. Apie trečdalis jų tokie: „Legalus darbas Anglijoje. Mokesčių grąžinimas dirbusiems užsienyje. Studijos užsienyje“. „Norvegijoje, Olandijoje, Graikijoje siūlomas darbas techniniams darbuotojams, armatūros surišėjams. Darbas mėsos ir žuvies fabrikuose. Darbas pardavėjoms ir kambarinėms“. Ir beveik visuose skelbimuose nurodoma, kad mokėti užsienio kalbų nebūtina. Tačiau, vos pradėjus derybas dėl įsidarbinimo, paaiškėja, kad be užsienio kalbos geriau nosies iš namų nekišti. Vyresniąją emigrantų kartą iš rinkos dabar išstumia jaunimas, kurie jau iš vidurinių mokyklų išeina turėdami užsienio kalbos pagrindus, o atsidūrę tarp svetimkalbių, gretai tą kalbą išmoksta.
Labiausiai man patiktų steigiamas specialisto etatas Kelmės rajono savivaldybėje, bet jam reikalaujama „turėti ne žemesnį kaip aukštąjį neuniversitetinį arba aukštesnįjį, arba iki 1995 m. įgytą specialųjį vidurinį išsilavinimą“. Tam aš netikčiau, nes nesu baigusi net profesinės mokyklos, o ir patys savivaldybės darbuotojai sakė, kad tas etatas kuriamas konkrečiam asmeniui.
„Darbo biržoje“ – be meilės darbui
Gatvių sankirtoje, vietos gyventojų vadinamoje darbo birža, rytais būriuojasi 10–15 žmonių. Ne visi jie panašūs į pajėgiančius dirbti. Antanas sako, kad jam užtektų butelio alaus ir jis vėl būtų žvalus. Prie „darbo biržos“ pasiramsčiuodama lazdele artėja močiutė – reikėtų suskaldyti ir malkinėn sunešti priekabą malkų. Vyrai ima teirautis, kokios tai malkos, ar labai storos ir, žinoma, kiek už tai mokės. Močiutė vien už suskaldymą pasiūlo 40 litų. Vyrai derisi. Moteris pakelia atlygį – mokės 50 litų. Bet nė vienas vyrų su ja neskuba. Galop Antanas pasišauna, bet pirmiausia avansu paprašo buteliui alaus. Moteris nesutinka. Ir nukiūtina ji atgalios viena. O vyrai už jos nugaros jau teisinasi, kad per tokią kaitrą tik savižudžiai gali dirbti.
Netrukus atbirbia ūkininkas – prie šiaudų reikia padirbėti. „Kiek už valandą mokėsi?“ „Už darbą mokėsiu, ne už valandas. 30 litų. Jie normaliai dirbsi, trijų valandų nereikės.“ Ūkininkas nuvažiuoja vienas. Tokiam darbui per didelė kaitra.
Kita moteriškė paprašo vyrų už 30 litų į ūkinį pastatą sunešti ką tik atvežtą akmens anglį. Vyrams darbas pasirodo per suodinas kaitrią dieną.
Išrankios pasirodė esančios ir „darbo biržos“ moterys, kurių buvo ketvertas. Tik viena jų susidomėjo siūlymu išravėti gėlyną bei išaižyti žirnius.
Vienas vyrų, žvelgdamas į aukštokai pašokusią saulę, susizgribo: „Vaje, aš jau vėluoju registruotis darbo biržoje. Man šiandien 11 val. ten reikia būti. Jokio darbo žalčiai nesiūlo“. „O aš vakar užsiregistravau“, – jam pavymui atsiliepia Antanas, irgi paburnojęs, kad darbo birža nieko nepasiūlė.
Nijolė Petrošiūtė
