Mažasis verslas Lietuvoje dar neturi tvirto pagrindo. Oficialiai deklaruojamas Vyriausybės tikslas – skatinti verslumą Lietuvoje, tačiau pasirinktos priemonės dažniausiai tik trukdo gyventojams savarankiškai užsiimti verslu. Reglamentuojant verslo sąlygas padarytos klaidos neduoda ramybės nei verslininkams, nei teisės aktų kūrėjams.
Neturint aiškios mažojo verslo koncepcijos neseniai priimtas naujas Smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas. Jame aiškiai įvardijama, kad gyventojai įstatymų nustatyta tvarka, užsiimantys ūkine-komercine veikla vadinami verslininkais (įskaitant tuos, kurie dirba su verslo liudijimais). Taigi, gyventojai Valstybinėje mokesčių inspekcijoje įregistravę individualią veiklą ir gyventojai dirbantys su verslo liudijimais, atrodytų, yra lygiaverčiai verslininkai. Tačiau šioje vietoje ir baigiasi gyventojų lygios verslo sąlygos. Gyventojas, nusipirkęs verslo liudijimą jo teritorijoje esančioje Valstybinėje mokesčių inspekcijoje įgyja gausybę įvairių privilegijų palyginus su gyventoju, kuris ten pat įregistravo individualią veiklą. Kyla klausimas, kodėl gyventojas, dirbantis su verslo liudijimu moka fiksuotą mokestį, o gyventojas užsiregistravęs individualią veiklą, moka 15 proc. nuo pajamų arba 27 proc. nuo pelno, nors jie abu užsiima ta pačia veikla, pavyzdžiui, parduoda prekes?
Anksčiau įtvirtinta privilegija - „tegu kiti moka mokesčius nuo visų veiklos pajamų“ - šiandien jau užkliūna daugeliui. Perkant verslo liudijimą atitinkamai veiklai iš karto sumokamas metinis fiksuotas verslo mokestis. Dažniausiai jis siekia nuo 300 litų iki maždaug 1300 litų metams, priklausomai nuo veiklos rūšies ir atitinkamos savivaldybės tarybos sprendimo. Jeigu verslo liudijimas perkamas mažesniam laikotarpiui, tai atitinkamai proporcingai sumažinamas ir jo mokestis. Verslo liudijimų gyventojams išdavimo taisyklėse numatyta, kad gyventojai įsigiję verslo liudijimą moka pajamų mokestį. Tačiau būtų geriau, kad reiškiniai būtų vadinami savais vardais, nes šiam mokesčiui labiausiai tiktų žyminio mokesčio pavadinimas. Tai tarytum mokestis už teisę parduoti individuliai pagamintą daiktą turguje, gatvėje ar kitoje savivaldybės tarybos nustatytoje vietoje. Tačiau dabar nustatytas verslo liudijimo mokestis dažnai yra per didelis tokiems gyventojams ir jie iš viso niekur legaliai negali parduoti savo gaminio, nes jiems neapsimoka. Juk mažiausias mokestis už verslo liudijimą yra net 300 litų! O kur dar turgaus vietos mokestis? Ką tada daryti tokiam gyventojui, kuris turguje nori parduoti savo nunertų servetėlių, kurių kaina 300 litų? O gi nieko nedaryti. Tokių mokesčių jokiais būdais negali vadinti verslumą skatinančiais.
Tačiau, gyventojui, įregistravusiam individualią veiklą analogišką gyventojui veikiančiam su verslo liudijimu – nėra jokių nuolaidų ar paskatinimų, jis moka mokestį nuo visų metinių pajamų. Pasibaigus metams gyventojas deklaruoja individualios veiklos pajamas bei pajamų mokesčio sumą, kurią iki gegužės 1 d. privalo pervesti į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą. Pajamų mokesčio dydis dar priklauso nuo to, ar gyventojas kartu deklaruoja ir patirtas išlaidas. Jei tik pajamas, tai moka 15 procentų pajamų mokestį, o jeigu deklaruoja ir išlaidas, tai 27 procentus (nuo 2008 m. – 24 procentus) nuo skirtumo tarp pajamų ir išlaidų.
Antroji privilegija – “kodėl reikia išduoti pajamų kvitą, jei galima jo neišduoti”. Pasirodo, kad dirbdamas su verslo liudijimu gyventojas parduodamas prekes ar teikdamas paslaugas gyventojams neprivalo išduoti pajamų kvito už gautus grynuosius pinigus, jeigu gyventojai to nepaprašo! Toks jo elgesys yra užfiksuotas Vyriausybės nutarime “Verslo liudijimų gyventojams išdavimo taisyklės”, kur aiškiai parašyta, kad jeigu pirkėjas ar paslaugos gavėjas neprašo išduoti kvito už sumokėtus pinigus, tai toks verslininkas jo išduoti neprivalo!
Kyla klausimas: kaip vadinasi gauti gryni pinigai, jeigu pirkėjui ar paslaugų gavėjui neišduodamas kvitas? Kokia tikimybė, kad jie bus sąžiningai deklaruoti, išrašant vienos dienos pajamų kvitą sau? Todėl Lietuvoje nerasi legaliai dirbančio elektriko, santechniko, statybininko ar kitas panašias paslaugas teikiančių verslininkų. Visi jie dažniausiai dirba dėl vaizdo nusipirkę verslo liudijimą. Tačiau, tokie verslininkai, atlikę darbą sugeba tik paimti pinigus, bet jokio kvito neišduoda!
Įdomiausia tai, kad jeigu gyventojas užsiima individualia veikla, tai jis privalo visais atvejais išduoti pajamų kvitą arba išrašyti sąskaitą-faktūrą. Nors reglamentuojami abiem atvejais analogiški dalykai kaip ir gyventojams užsiimantiems ekonomine veikla su verslo liudijimais, tačiau šį sprendimą 2003 m. vasario 17 d. jau kažkodėl priėmė Finansų ministras įsakymu Nr. 1K-040. Na matyt, pamiršo suderinti…
Trečioji privilegija – “kam pildyti pajamų-išlaidų žurnalą, jeigu galima jo nepildyti”. Nors su verslo liudijimu ir privaloma pildyti pajamų-išlaidų žurnalą, tačiau prašoma nurodyti tik bendrą dienos pajamų sumą ir nereikia nurodyti pajamų kvitų. Taigi, jei kvitai neišduoti pirkėjui ar paslaugų gavėjui, tai kažin, ar šiame žurnale bus atspindėtos tikrosios pajamos. Motyvacija slėpti pajamas labai didelė, nes per metus viršijus 100 000 litų pajamas, toks gyventojas privalo užsiregistruoti PVM mokėtoju. Taigi, galima pasikoreguoti pajamas. Antras motyvas – nenoras viešinti didelių pajamų, kad valdžia nesugalvotų kai kam padidinti mokesčio už verslo liudijimą. Ką šiuo metu ir siūlo padaryti Finansų ministerija, pastebėjusi, kad vieni verslininkai gauna didesnes pajamas, o kiti mažesnes. Panašiai ir su išlaidomis. Pasirodo, kad juridinę galią turinčiais dokumentais privaloma pagrįsti ne visas išlaidas, nes reikia turėti tik prekių, medžiagų bei žaliavų įsigijimo dokumentus. Todėl ir atsiranda mūsų šalies ekonomikoje daug neapskaitytų pajamų ir išlaidų.
Ketvirtoji privilegija – “gauti verslo liudijimą nėra jokių kliūčių”. Kad būtų patogiau net patvirtintas ilgiausias Ekonominės veiklos rūšių sąrašas. Tačiau, jeigu gyventojas sugalvojo užsiimti individualia veikla, jo būsima veikla priklausys nuo atitinkamos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūno sprendimo. Jam gyventojas turės įrodinėti, kad jo vykdoma individuali veikla tikrai yra savarankiška gyventojo veikla. Individualią veiklą vykdančio gyventojo santykiuose su kita sandorio šalimi neturi būti darbo santykiams būdingų požymių – susitarimo dėl darbo apmokėjimo, darbo vietos, darbo laiko ir funkcijų, atostogų ir panašiai. Tokiam gyventojui nesuteikiamos darbo priemonės, jis nėra pavaldus prekes ar paslaugas perkančios įmonės vidinei tvarkai, vadovui. Jis pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats dengia savo išlaidas, susijusias su veiklos vykdymu. Dirbantys su verslo liudijimais gyventojai kažkodėl neturi mokesčių inspekcijai įrodinėti, kad jų statybose teikiamos paslaugos neturi darbo santykiams būdingų požymių.
Kokios išvados? Kas norės užsiimti individualia veikla, kai ji nėra skatinama, net atvirkščiai – visiškai pamiršta? Paradoksalu, bet turguje neliko vietos sendaikčių pardavėjams, namudininkams, ar šiaip vieną kitą nereikalingą ar įdomesnį daiktą ar produktą siūlančių verslininkų.
