Bedarbių skaičiui, tenkančiam vienai laisvai darbo vietai, sumažėjus iki 2008 metų žemumų, darbo rinka artėja prie dabartinio potencialo išnaudojimo ribos. Aktyvumo lygis darbo rinkoje yra rekordinėse aukštumose. Dauguma tų, kurie iki šiol darbo rinkoje buvo neaktyvūs, jau tapo darbo rinkos dalimi. Tuo tarpu dauguma dabartinių bedarbių neturi galimybių ar noro pradėti dirbti. Taigi atrodo, kad galimybės tolimesniam užimtumo augimui yra gana ribotos. Tai gali užkirsti kelią spartesniam ekonomikos augimui ir turėti neigiamų pasekmių ir kitam augimo veiksniui – investicijoms. Įmonių apklausos rodo, kad pastaraisiais metais verslininkų nerimas labiausiai augo būtent dėl nepakankamos darbo jėgos pasiūlos.
Lietuvoje nuo įstojimo į Europos Sąjungą darbingo amžiaus gyventojų sumažėjo 360 tūkst. arba 16 procentų – daugiausiai šį procesą lėmė tai, jog iš Lietuvos išvyko daugiau nei čia atvyko.
Emigraciją lemia dvi veiksnių grupės – skatinantys išvykti iš gimtosios šalies ir skatinantys pradėti kurti gyvenimą kitose valstybėse. Lietuvos atveju pagrindinis emigraciją skatinantis veiksnys greičiausiai yra susijęs su didesnėmis galimybėmis svetur gauti aukštesnes pajamas bei geresnes socialines garantijas.
Atlyginimai Lietuvoje yra vieni žemiausių Europos Sąjungoje. Atskaičius mokesčius, darbuotojų Lietuvoje vidutinis uždarbis yra net penkis kartus mažesnis nei Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje bei keturis kartus mažesnis nei Vokietijoje ar Airijoje. Be to, Lietuvoje maždaug du trečdaliai darbuotojų bent jau oficialiai uždirba mažesnį nei vidutinį atlyginimą.
Vyraujanti nuomonė ta, kad iš šalies išvykti skatina ir netolygus pajamų pasiskirstymas, galbūt – nusivylimas valdžios institucijomis bei miglotos perspektyvos. Emigraciją iš dalies lemia žemos pajamos, kurias galima laikyti korupcijos, protegavimo, šešėlinės ekonomikos ir prastos viešųjų paslaugų kokybės priežastimi ir pasekme. Maža to, tokios ydos kaip korupcija, šešėlinė ekonomika ir prasta viešųjų paslaugų kokybė kuria sinergiją – tai yra skatina viena kitos klestėjimą. Pavyzdžiui, korupcija ir neefektyvus viešasis sektorius skatina šešėlinės ekonomikos plėtrą. Tuo tarpu didelė šešėlinė ekonomika neleidžia užtikrinti adekvačių kvalifikuotų viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų. Esant ribotoms galimybėms šiems darbuotojams surasti darbą privačiajame sektoriuje dalis jų gali nuspręsti emigruoti.
Taigi kyla klausimas, kaip ištrūkti iš šio užburto rato ir surasti efektyvius bei tvarius būdus didinti pajamas bei pasitikėjimą valstybe. Vyriausybės priimtas emigracijos mažinimo ir reemigracijos skatinimo planas įtraukia daugybę priemonių ir institucijų siekiant susigrąžinti dalį emigravusiųjų, taip pat panaikinti prielaidas tolesniam emigracijos augimui gerinant investicinį klimatą, skatinant verslumą, užtikrinant socialines garantijas bei kviečiant emigrantus sugrįžti ir sudarant jiems palankias sąlygas.
Tačiau priimtame plane nesunku įžvelgti ir tam tikrų grėsmių. Planas įtraukia tam tikras „lengvas“ ir greitas priemones, pavyzdžiui – didesnis minimalus atlyginimas, neapmokestinamų pajamų didinimas, penktadaliu didesnės doktorantų stipendijos, didesni mokslininkų atlyginimai bei ES fondų panaudojimas verslo finansavimui. Visgi šios greitosios priemonės neduos norimo efekto, jei kartu nebus įgyvendinamos ir „sunkios” priemonės, užtikrinsiančios kokybišką švietimą, tinkamos kvalifikacijos darbo jėgą bei efektyvų viešąjį sektorių. Tokių priemonių stoka stabdys verslumą, investicijas ir inovacijų plėtrą, nepaisant papildomų lėšų ir konsultacijų. Tuo tarpu be produktyvumo augimo aukštesnis minimalus atlyginimas lems tik didesnę infliaciją ir prastesnius eksporto rezultatus, o didesnės viešojo sektoriaus išlaidos – augančią valstybės skolą.
Svarbu suprasti, kad aukštas minimalus atlyginimas negali ir neturi tapti traukos veiksniu, kadangi didžiausia problema yra neadekvatūs kvalifikuotų darbuotojų atlyginimai. Didėjantis minimalus atlyginimas kartais gali turėti priešingą nei tikimasi efektą, kuomet kvalifikuoti darbuotojai sveikatos apsaugos, teisingumo ar švietimo sektoriuje uždirba vos keliais eurais didesnius atlyginimus nei jokios kvalifikacijos neturintys darbuotojai. Tai kuria dar didesnį neteisingumo jausmą ir toliau gali skatinti emigraciją.
Emigrantų pritraukimas ir reintegracija labai priklausys nuo valstybinių institucijų sugebėjimo atsisakyti biurokratinio požiūrio, kūrybiškumo ir novatoriškumo. Gerų tokio viešojo sektoriaus veikimo pavyzdžių jau yra, tačiau bendrąja prasme esminiai pokyčiai reikalingi ir čia, ypač turint omenyje, kad didžioji plano dalis yra vienaip ar kitaip susijusi su geresne viešųjų paslaugų kokybe. Apskritai priimant visus įstatymus, net ir tokius, kurie apibrėžia šeimą, partnerystę ar dirbtinį apvaisinimą, reikėtų pagalvoti ir apie tai, kaip tai keičia šalies patrauklumą lyginant su kitomis valstybėmis.
Pavienės ir epizodinės priemonės negali pastebimai sumažinti gyvenimo kokybės atotrūkio tarp Lietuvos ir turtingųjų ES valstybių. Svarbu įgyvendinti „sudėtingas“ sistemines reformas, kurių rezultatai dažnai nėra matomi tame pačiame politiniame cikle. Pavyzdžiui, viešojo sektoriaus institucijų ir darbuotojų skaičiaus mažinimas gali būti nepopuliarus trumpuoju laikotarpiu, bet ilguoju laikotarpiu leistų optimaliau panaudoti viešuosius išteklius ir reikšmingai padidinti viešojo sektoriaus darbuotojų pajamas. Tai, kiek išnaudosime savo potencialą ir kokių gyvenimo standartų pasieksime, priklausys nuo politikų ir mūsų visų sąmoningumo, kadangi sinergija egzistuoja ir čia – teigiami politiniai pokyčiai skatina teigiamus ekonominius procesus ir atvirkščiai.
